Kaip gaila, kad šiemet žiema tokia nepastovi: čia spusteli šaltukas ir šaligatvius paverčia čiuožyklomis, čia, žiūrėk, jau vien balos aplinkui telkšo, lyg kokį ankstyvą pavasarį.
Tada vaikams pradeda varvėti nosys, kaip tikriems varvekliams, sukyla įvairiausi kosuliai ir čiauduliai.
Tačiau, kartais žiema, kaip tikra viešnia, dienai kitai paberia sniego. Daugiau jo, ar mažiau – nesvarbu. Svarbiausiai netingėti ir nepavėluoti išbėgti į kiemą. Tokiomis dienomis suridenama daugiausiai sniego rutulių, pastatomi gražiausi besmegeniai. Po tokios veiklos vaikai ir besmegeniai tarsi supanašėja, nes vaikai būna nuo galvos iki kojų snieguoti, o besmegeniai – purvini nuo žemių, mat, per mažai būta sniego.
Vaikų mintys:
- Aš su Deividu ir Godute stačiau besmegenį su akytėm ir ant galvos šakelių prismeigėm. O ant nosies – kankorėžį. O rankas padarėm iš pagaliukų, – nekantraudama dėstė Kotryna.
- Mes su Stela ir Jokūbu norėjom statyti tris besmegenius, bet pastatėm tik du, – apgailestavo Godutė.
- Labai didelius kamuolius suridenome ir pastatėme besmegenį, – džiaugėsi Gabija.
- Aš su Domu kirminą sniego pastačiau. Jis įdomus, nes daug kamuolių. Jeigu dar pasnigs, statysim kitą kirminą, – susižavėjęs pyškino Nojus.
- Sugalvojo statyti du besmegenius po vieną. Taip pat viską padarėm. Buvo panašūs kaip broliai, – džiūgavo Kajus.
Informacija ir nuotraukos priešmokyklinio ugdymo pedagogės A. Domanaitienės