Menu Close

Pranešimai ir straipsniai

AUTISTAI – KEISTI IR GENIALŪS 

          Jie gyvena greta mūsų, nors dažniausiai nekontaktuoja su aplinkiniais. Jų vidinis pasaulis, rodos paslėptas nuo pašalinių akių. Tokius žmones vadina AUTISTAIS.

          Manoma, kad visiškai išgydyti autizmo neįmanoma, tačiau turint lengvos formos autizmo diagnozę reguliarūs užsiėmimai  su psichologais padeda ne tik adaptuotis visuomenėje, bet ir tapti gerais kurios nors profesijos specialistais.

Daugumos autistų talentai išties pritrenkia. Vienas iš jų gali atmintinai įsiminti knygą vos ją perskaitęs. Kitas mintyse sprendžia sudėtingiausias matematines užduotis, trečias sugeba per kelias savaites išmokti sunkiausią užsienio kalbą.

Tačiau tokie yra ne visi. Pasak tyrinėtojų, genialių gabumų turi maždaug 10 proc. iš visų autistų (palyginus su paprastais žmonėmis tokie patys rodikliai siekia viso labo  1 proc.)

Mokslininkai autistų gebėjimus sieja su tuo, kad jie, atsiriboję nuo buitinių problemų, sutelkia dėmesį į kokią nors vieną veiklos sritį ir gali pasiekti išskirtinių rezultatų.

XXI a. pradžioje žmonių, kenčiančių nuo autizmo, skaičius išaugo dešimt kartų, ir ši  didėjimo tendencija tęsiasi. Dalis mokslininkų tai sieja su genetinių ligų padariniais, tai pat keliamos versijos apie pesticidų gausą maistą produktuose,  ekologijos pablogėjimą, stresinių situacijų pablogėjimą…

Bet kuriuo atveju autistams, ypač vaikams reikalinga nuolatinė pagalba. Jų negalios visiškai išgydyti negalima, tačiau bent jau iš dalies  adaptuoti prie visuomenės tikrai ĮMANOMA. Svarbiausiai- jiems NENURODINĖTI,NEGRIAUTI JŲ PASAULĖŽIŪROS,, bet sukurti jiems palankią, taikią, kūrybinę atmosferą. Ji tikrai padės vystytis prigimtiniam talentui.

 

Parengė Kauno l/d „Rasytė“ direktorė Rita Vaškelienė, 2017 m.

Naudodamasi  žurnalu „Atrask save“ 2016 m. Nr. 1

_____________________________________________________________________________________________________________________________________

„ŠVIETIMAS PRIEŠ KORUPCIJĄ“

           Antikorupcinis švietimas vykdomas, kaip neatskiriama visuomenės švietimo dalis, siekiant puoselėti asmens dorovę, ugdyti pilietiškumą. Antikorupcinis švietimas vykdomas visų tipų ir lygių švietimo įstaigose, skatinant nepakantumą korupcijos apraiškoms. Skaityti plačiau

Paruošė Kauno lopšelio-darželio„Rasytė“ direktorė antikorupcinės komisijos pirmininkė

Rita Vaškelienė

2015 m. gruodžio mėn., Kaunas


 

MAMA DALIA – APIE DIDŽIAUSIĄ PROBLEMĄVAIKŲ DARŽELIUOSE:

TĖVELIAI, ATSIKVOŠĖKITE!

 

Dalios laiškas:

„Auginu trejų su puse sūnų, kuris darželį lanko nuo šio rudens pradžios. Prieš darželį stengiausi grūdinti vaiką, labai atidžiai prižiūrėjau jo mitybą ir papildomai pirkau žuvų taukų.

Mane gąsdino, kad vaikas darželyje sirgs, taip ir nutiko. Per šiuos tris mėnesius jis daugiau sirgo, o ne lankė darželį. Visa laimė, kad aš auginu mažą jo sesytę namuose, tad jis gali išsisirgti neskubinamas ir aš jo tikrai neišgrūdu į darželį nepasveikusio. Skaityti plačiau

Informacija direktorės Ritos Vaškelienės, parengta iš www.delfi.lt


PLOKŠČIAPĖDYSTĖS PROFILAKTIKA IKIMOKYKLINĖJE ĮSTAIGOJE IR VAIKŲ KŪRYBIŠKUMO UGDYMAS ATLIEKANT PLOKŠČIAPĖDYSTĖS PROFILAKTIKĄ Skaityti plačiau


 

VAIKO SVEIKA GYVENSENA-ŠEIMOS BEI IKIMOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGŲ KONTEKSTE Skaityti plačiau


 

MANO PIRMOJI SPALVOTOJI KNYGELĖ Skaityti plačiau

 

 

 


SUGYVENIMAS SU „PROBLEMIŠKAIS“ VAIKAIS

Darželyje vyksta pamokėlė. Penkiametis Jonukas sėdi ant suoliuko tarp dviejų bendraamžių. Užsiėmimas prasideda nuo dainelės, paskui auklėtoja paima knygą su paveikslėliais ir ima skaityti. Jonukas nerimsta vietoje, sukiojasi ir stumdo savo kaimynus. Berniukai ima skųstis, tada Jonukas ima šaukti: „Aš nematau! Aš nieko nematau!“ Jis pašoka ir stveria knygą. Auklėtoja paima ją ir grieštai sako: „Eik ir sėsk į savo vietą! Teks palaukti savo eilės, kaip ir visiems vaikams.”
Tada Jonukas ima klykti ir iš visų jėgų daužytis. Kiti stengiasi apsiginti, o antroji auklėtoja išneša Jonuką iš grupės ir uždaro paskui save duris. Ji bando su juo pasikalbėti ir paaiškinti, kad negalima būti tokiam piktam vien todėl, kad reikia palaukti. Taip pat negalima stumdyti ir skriausti kitų vaikų. Jonukas užsikemša ausis ir stumia auklėtoją šalin nuo savęs. „Na gerai, gali pasėdėti čia ir pagalvoti apie tai, ką padarei“ –sako ji ir išeina pas kitus vaikus. Jonukas vėl paliekamas vienas.

 Jonukas – problema?

 Jonukas nuolat konfliktuoja su vaikais ir suaugusiais darželyje. Jis lengvai užsiplieskia dėl smulkmenų, dažnai mano, kad su juo elgiamasi neteisingai, ir tada siekia savo įsitikinimų, tiek veiksmais, tiek žodžiais. Nenuostabu, kad kiti vaikai prisibijo ir nenori su juo žaisti.
Berniuko vardas nuolat auklėtojoms sukasi ant liežuvio galo, jis būna aptarinėjamas per pedagogų pasitarimus, jo tėvai nesykį informuoti, kad su Jonuku sunku sutarti ir nepavyksta užmegsti teigiamo ryšio. Tėvams kyla rūpesčių ir namie, nes Jonuko agresija dažnai liejama brolio ir sesės adresu.
Ką daryti su Jonuku?

Toks klausimas dažnai skamba suaugusių lūpose. Ką suaugusieji galėjo daryti kitaip? Kaip buvo galima pasukti situaciją, kad nei Jonukas, nei kitas nesijaustų pralaimėję? Ar galėjo auklėtoja išsivedusi Jonuką parodyti supratimą ir šiltumą, kuris ilgainiui stvertų kelią dialogui? Ar ji galėjo nubrėžti Jonukui aiškias ribas ir padėti jam suprasti darželio kolektyvo elgiasio normas? Ar galėjo ji pati tapti Jonukui sektinu pavyzdžiu, užuot vien baudusi ir koregavusi jo elgiasį, dar labiau išpūsdama apie jį blogą nuomonę bei sukeldama neigiamą kitų vaikų reakciją?
Bendraudami su vaikais, kurie aršiai reiškia savo emocijas, elgiasi provokuojamai ir be suaugusių pagalbos nesigeba kontroliuoti savo jausmų, yra tikras iššūkis. Būtent todėl suaugusieji dažniausiai pasirenka gerai visiems žinomą aitiritarinį auklėjimo modelį ir taiko (pabūk vienas, kol suprasi) metodą, kaip ir nutiko Jonuko atveju. O juk impulsyvūs vaikai gal ir nesupranta, kas sukelia tokią suaugusiųjų reakciją, neįžvelgia ryšio tarp savojo ir kitų elgesio, nesuvokia, kad tai jie sukėlė tokią audrą. Ką Jonukas išmoko, kai buvo nubaustas ir atskirtas nuo kitų? Jam tiesiog buvo patvirtintas jo neigiamas įvaizdis (Jonukas blogas) irįtvirtintas jausmas, kad ir šį kartą ji niekas nesuprato.
O kokia alternatyva?

Alternatyvus būdas galėtų bųti toks: kai situacija nurimsta, ir Jonukas jau gali kalbėtis, auklėtoja turėtų su juo pasikalbėti apie įvykusį incidentą. Jonukas papasakotų, kaip jis jautėsi ir ką išgyveno, kokių minčių jam kilo. Verta klausti paties Jonuko, ar situaciją galima išspręsti geriau, nes širdyje vaikas tikrai to nori. Būtina, kad Jonukas praplėstų savo elgiasio bei veiksmų repertuarą. Ypač svarbu užtikrinti jo buvimą grupėje, dalyvavimą be atskirties, taip pat neleisti susiformuoti neigiamam kitų (ir vaikų, ir suaugusių) požiūriui. Suaugusieji turi siekti pažinti vaiką ir suprasti, kas jį provokuoja, o tuomet rasti būdą to išvengti. Jie turi būti šilti ir sąmoningai nuolat kurti bei palaikyti teigiamus santykius su vaiku, o reikalingas ribas nubrėžti pozityviai, t.y. be pykčio.
Bendraujant su Jonuku svarbiausia yra nuspėjama tvarka ir elgesys, aiški struktūra, pastovios taisyklės ir šilti suaugusieji. Tai sukuria vaikui saugumo jausmą bei padeda susidoroti su impulsyvumu bei agresija kitų atžvilgiu.
Reikia „pamatyti“ Jonuką

Jonukui padėtų, jei vienas suaugęs žmogus darželyje ir vienas tėvų namuose sąmoningai skirtų jam vieną valandą kasdien, ir jie kartu nuveiktų kažką, kas Jonukui patinka. Taip vaikas sukurtų teigiamą ryšį ir sužadintų teigiamus suaugusių lūkesčius.Jei susiklosto konfliktinė situacija, kai Jonukas elgiasi priešingai, nei buvo iš anksto sutarta, laužotaisykles arba pažeidžia socialiai priimtas normas, suaugusieji turi būti pasirfngę priimti šį iššūkį ir reguoti į vaiko elgiasį aiškiai, bet su šiluma.
Vaikas ir suaugusysis turi aptarti situaciją (kas bus, jei jis „nutrūks“) ir taisykles, kurių turi būti laikomasi tokiu atvejais. Svarbu, kad tai vyktų su pagarba Jonukui, kaip asmeniui, turinčiam savo mintis, jausmus ir realybės suvokimą. Kartu suaugusiojo pozicija turi būti nuosekli ir aiški, remtis tuo, kas buvo anksčiau sutarta, ir nesvyruoti Jonukui spaudžiant. Vaikas jaučia, kad kai jis pats pasijunta netikras ir todėl ima priešgyniauti, suaugęs žmogus pozityviai ir tvirtai atkuria pusiausvyrą, todėl ji paklauso ir vėl elgiasi pritingai. Ši teigiama patirtis bendraujant bei pasitikėjimas savimi pasitarnaus kaip gairės ateityj, kai reikės nugalėti nusivylimą ir susierzinimą.

Saugus vaikas
Pasak ne vieno tyrimo, autoritetingas auklėjimo stilius suteikia vaikams palankiausias sąlygas kurti glaudų bei saugų ryšį su jį supančiais suaugusiais žmonėmis.Vadinamasis auklėjimas autoritetu reiškia, kad suaugusieji kontroliuoja padėtį tvirtai, tačiau pozityviai. Jie nustato aiškias ribas ir taisykles, taip pat lūkesčius, bet bendrauja su vaikais šiltai ir nuoširdžiai. Autoritetingi suaugusieji klauso vaikų pageidavimų, paiso poreikių, tačiau prisiima atsakomybę ir gina bendrą interesą.Taip vaikai išmoksta elgtis priimtinai, pajėgia sulaukti savo eilės, būti draugiški, imtis iniciatyvos ir spręsti naujus iššūkius smalsiai, pasitikėdami savimi. Suaugusiųjų padedami vaikai išmoksta atpažinti ir suprasti savo jausmus bei suvaldyti savo emocijas. Tai padeda taikiai bendrauti su kitais ne tik darželyje, tačiau ir vėliau mokykloje bei kitose situacijose.
Šiek tiek laiko kiekvienam vaikui

Pagrindinis ir svarbiausias dalykas bendraujant su sudėtingo elgiasio vaikais – individualas laiko skyrimas, sistemingai susiplanuota teigiama veikla tik su juo vienu, siekimas sustiptinti ryšį, emocinės šilumos bei artumo su vaiku kūrimas. Pasak mokslininkų, tokios elgiasio strategijos poveikis yra didžiausias ir labiausiai pavyksta, kai ji pradedama taikyti anksti. Teigiama, kad žmogaus agresijos lygis yra didžiausias pirmaisiais gyvenimo metais, nuodvejų iki ketverių. Todėl tikrai teisingesnė taktika yra ankstyvoji prevencija, užuot požiūris „pagyvensim – pamatysim“.
Visų pirma vvaikai, su kuriais sunku susitarti, yra tokie vaikai, kuriems šiluma ir supratimas reikalingi labiausiai. Kad ir kaip būtų, būtent šie vaikai turi mažiausiai teigiamo bendravimo patirties, nes jie patys linkę atstumti kitus ir verčia visus jaustis šalia nesaugiai. Skyrus tokiam vaikui daugiau dėmesio ir sukūrus artimą ryšį su juo, incidentus išspręsti būtų lengviau. Vaikas lengviau priimtų taisykles to suaugusiojo, kuriuo jis pasitiki ir kuris jam rodo pagarbą, negu to, kuris naudoja jėgą arba neaiškiai išreiškia savo lūkesčius.

Ar jaučiame poreikį keistis?

Mes, suaugusieji, esame skirtingi. Buvome skirtingai auklėti, ir mūsų vaikystė lėmė, kokie mes užaugome ir kaip bendraujame su vaikais. Mes visi turime savo nuomonę, minčių ir požiūrį, kaip auklėti savo vaiką. Kartais mums reikia patarimų, kad suvoktume savo elgiasį ir pradėtume elgtis su vaikais, kaip su sau lygiais, taip pat pagarbiau. Kartais vaikų elgesys sukelia tokių jausmų, kurių nė nenorime pripažinti, nes tai primena kažkokią skausmingą vaikystės patirtį.
Svarbu turėti galimybę, apie tai pasikalbėti namie, su pedagogais ar psichologais. Būtina skirti dėmesio ir sau, ir vaikui bei pasistengti pakeisti santykius į gera. Vaikas niekada nėra problema pats savaime. Problema – tai suaugusio požiūris į jo elgiasį ir (ne)gebėjimas įsijausti į vaiko patirtį, priimti jo perspektyvos.

Parengė auklėtoja

I.Šaltienė

Pagal L. Baltrukonienės straipsnį žurnale “Mažylis” 


DARŽELIO AUKLĖTOJA: Į MUS ŽIŪRI KAIP Į UŽPAKALIŲ IR NOSIŲ ŠLUOSTYTOJUS

Kiekviena profesija yra reikalinga ir naudinga. Pedagogo profesija yra viena iš seniausių ir labiausiai aptarinėjama šeimose, kuriose auga vaikai. Visuomenėje daug kalbama apie pedagogą-mokytoją, dirbantį mokykloje, tačiau rečiau yra minimas ikimokyklinės įstaigos pedagogas- darželio auklėtojas.

Daugelis mano, kad darželyje dirbantys auklėtojai tik “žaidžia” ir nieko neveikia, tereikia aprengti, nurengti, paguldyti, paskaityti pasakėlę ir pakeisti šlapias kelnaites mažiesiems.

Nedirbantis žmogus darželyje negali žinoti, kiek darbų atlieka darželio auklėtoja.

Darželio auklėtojos darbas – tai kasdieninio gyvenimo buitis su žaidimais, kūrybiniais darbais ir šventėmis vaikams. Kiekvieną dieną darželio grupėje žaidžia apie dvidešimt vaikų (būna ir daugiau). Kiekvienas vaikas yra išskirtinis, nepakartojamas, kiekvienas nori gauti dėmesio, kiekvienas pasakoja, skundžiasi ar žaisdamas džiūgauja. Kiekvieną rytą darželio auklėtojai yra paliekamas didžiausias šeimos turtas – vaikas, su kuriuo dirbdama auklėtoja pritaiko savo profesinius gebėjimus, žinias, įgūdžius. Gera auklėtoja kiekvienam vaikui nusišypso, apkabina, paglosto, pažaidžia ir padeda, išklauso ir nuramina. Vieno žmogaus dėmesys dalinamas į dvidešimt paglostymų, pasikalbėjimų, pamylavimų.

Mažieji ugdytiniai myli ir supranta, kad šalia jų yra geras žmogus, t.y. gera auklėtoja. Deja, jie nežino, kaip ir kai kurie suaugusieji negali suprasti, kiek daug minčių sukasi auklėtojos galvoje darbo metu ir po jo. Nuolat reikia galvoti apie ugdomąją veiklą, lavinamųjų, mokomųjų priemonių paruošimą, metinio ir savaitinio plano rašymą, grupės ugdomosios aplinkos tvarkymą, švenčių scenarijų rašymą, ruoštis metodiniams, ataskaitiniams susirinkimams, ieškoti straipsnių ir pildyti grupės informacinę lentą, fiksuoti vaikų daromą pažangą, pasiekimus, tvarkyti vaikų kūrybinių darbų aplankus, dalyvauti, kurti ir vykdyti įvairius projektus ir t.t.

Ne visada įvertinamas darbas

Gaila, kad darželių auklėtojų profesinis darbas yra ne visada įvertinamas, pastebimas, o tėvelių pokalbiuose net kritikuojamas. Sutinku, kad visų profesijų prasti specialistai susilaukia kritikos, pastabų. Būna prastų stalių, buhalterių, daktarų, būna nekompetetingų ir darželio auklėtojų, kurios “sėdi ne savo vežime”.

Jei darbas nemielas, jis nebus gerai atliekamas! Neteisinu auklėtojų, kurios savo emociniu abejingumu, pastabumo stoka, tėvų ir vaikų ignoravimu menkina darželio auklėtojos profesinį įvaizdį.

Pagarbą ir pasitikėjimą šios srities pedagogams mažina nuo tarybinių laikų išlikusios kalbos apie atidaromus langus grupėse, uždaromus vaikus tualete ir t.t. Kiekviena nuomonė turėtų būti pagrįsta faktu, įrodymu, o pripasakoti galima visko. Norėtųsi, kad tėveliai neskubėtų smerkti auklėtojų dėl supainiotų drabužėlių ar ne taip apmautų kelnių.

Gaila, kad darželio auklėtojos vis dar lieka nuvertintos valstybės. Oriai gyventi už tokį gaunamą atlyginimą auklėtojos tikrai negali!

Pedagogė Diana Trinkūnienė

Auklėtojos paklaustas: “Ar šis megztukas tavo?”, trimetis gali atsakyti: “Tavo”,- ir nepasakys, kad juo ryte apvilko tėtis. Norėtųsi, kad tėveliai linksmai pasižiūrėtų į vaiką, apsimovusį kartais išvirkščiomis kelnėmis, ir pasidžiaugtų jo savarankiškumu, pastangomis pačiam apsivilkti. Juk dauguma suaugusiųjų vis skuba, lekia ir nesuteikia vaikams galimybės pačiam padaryti, susitvarkyti ir džiaugsmingai ištarti : “Aš pats! Aš tai padariau!”

Dauguma tėvų į patyrusį darželio pedagogą žiūri kaip į auklę, užpakalių ir nosių šluostytoją.

Siūlau tėveliams, visuomenės veikėjams, politikams pastebėti, pagalvoti ir pamatyti, kad auklėtoja, nušluosčiusi Jūsų mažyliams nosis, kasdien rūpinasi Jūsų vaiko ir savo ugdytinio vertybėmis (socialinės, dorovinės, estetinės brandos), moko ir padeda spręsti problemas, būna dėmesinga individualybei, jos poreikiams ir siekiams, sunkumams ir problemoms, parenka mokymo, lavinimo ir auklėjimo būdus, juos kūrybiškai panaudoja.

Darželio auklėtoja kiekvieną dieną tėveliams gali suteikti žinių apie vaiko pasiekimus ar keblumus fizinėje, socialinėje, emocinėje ir intelektinėje sferoje. Svarbiausia – bendravimas ir pasitikėjimas, nes tai viena pagrindinių sąlygų, nulemiančių vaiko ugdymo sėkmę.

Vykstant spartiems ekonominiams, socialiniams pokyčiams, keliamiems sudėtingiems reikalavimams, ikimokyklinėse įstaigose dirba stiprūs, kūrybingi, kompetetingi pedagogai -auklėtojai. Kiekvienas darbas, atliekamas sąžiningai, kruopščiai nebus lengvas, nes nuolat galvojama: “Ar viskas atlikta? O gal reikia geriau padaryti?”

Oriai gyventi neįmanoma

Norėtųsi, kad visuomenė, politikai daugiau vertintų ir gerbtų darželio auklėtojų darbą, jis nėra lengvas, jis reikalauja sąžiningumo, atsakomybės, ištvermės, pakantumo, tolerancijos, o svarbiausia – meilės vaikams. Gaila, kad darželio auklėtojos vis dar lieka nuvertintos valstybės. Oriai gyventi už tokį gaunamą atlyginimą auklėtojos tikrai negali!

Manau ir tikiuosi, kad ikimokyklinėse įstaigose norės dirbti tik atsakingi, kūrybingi, aktyvūs pedagogai, kurių darbo rezultatai kels visuomenei tik teigiamas emocijas, o vaikams suteiks galimybę džiaugtis, šypsotis, reikštis, kurti, svajoti ir net “skraidyti”!

Mielos darželio auklėtojos, toliau su vaikais veržkimės į Šviesą, į Gerumą, į Meilę ir Širdingumą! Dažnai jausdamos darbe stresą, spręsdamos konfliktus, painias situacijas, galvodamos, kaip su tokiu “nejuokingu”, o “liūdnu” atlyginimu išgyventi , neleiskime, kad mūsų ir vaikų širdys atšaltų ir jose užgimtų, daugumos suaugusiųjų gyvenimą nuodijantys jausmai, kurių vardai Neapykanta, Pyktis, Nauda, Egoizmas.

Ir toliau dirbkime taip, kad po daugelio metų, sutikus savo ugdytinį, nebūtų gėda pažiūrėti jam į akis ir išgirstume pagarbiai skambančius žodžius: Jūs – mano auklėtoja. Aš Jus prisimenu ir džiaugiuosi vėl sutikęs!”

Parengta informacija pagal

http://www.tavovaikas.lt/

Parengė

Direktorė Rita Vaškelienė


VILTĮ PRARADUSI MAMA:DARŽELIS MANO VAIKĄ PAVERTĖ LIGŲ MAIŠU  

 

 

 

 

 

Namuose auginamas vaikas neturi daug progų susitikti su bendraamžiais ir „pasidalinti” virusais, todėl vaikus namuose auginančios mamos pastebi, kad tokie mažyliai serga rečiau, negu lankantys vaikų darželius. Tačiau ar visada dėl vaiko ligų kaltas tik darželis? Kviečiame į diskusiją.

Vaikų darželis ir ligos

Trejų metų Mykolas vaikų darželį pradėjo lankyti šiais metais. Jis – vienintelis vilniečių Aurelijos ir Tado vaikas. Trejus metus Mykolą augino mama, prieš metus atsisakiusi grįžti į savo ankstesnį darbą. Šeima paskaičiavo, kad išlaidos auklei nebūtų neadekvačios Aurelijos atlyginimui, ir nusprendė, kad geriau visą laiką Aurelija dirbs mama. Toks sprendimas pasiteisino – iki trejų metų berniukas nė karto nebuvo ragavęs antibiotikų! Taip, buvo kelis kartus užklupusi sloga, bet mama laiku susigriebė, ir ligos neįsisenėjo ir nesikomplikavo.

Rudenį pradėjus lankyti darželį, pasakoja Aurelija, tarsi kas pakeitė vaiką. Nuo rugsėjo, kai lanko vaikų darželį, jis jau spėjo sirgti bronchitu, ausų uždegimu, laringitu… Lapkričio mėnesį darželyje jis tebuvo vos 2 dienas, kitas – sirgo. Per penkis mėnesius berniukui du kartus buvo skiriami geriamieji antibiotikai. Kartą kai susirgo ausų uždegimu, kitą kartą – dėl bronchito.

Turi galimybę iki galo nepasveikusį vaiką prižiūrėti namie

Aurelija šiuo metu ieško darbo ir dar nedirba, todėl susirgus vaikui, gali pati jį prižiūrėti ir neskubėti išleisti atgal į darželį. Moters nuomone, tai ir yra didžiausia problema – neatsakingi tėvai į darželį atveda iki galo nepasveikusius vaikus. Arba dar blogiau – kartais atveda ir akivaizdžiai sergančius, bet neturi kitos išeities, nes paprasčiausiai neturi kur dėti mažo vaiko. „Atėjus pasiimti vaiko vakare, jau iš tolo girdisi kai kurių vaikų lojantys kosuliai. Net ir nebūnant mediku akivaizdu, kad tokiam vaikui geriau pabūti namuose, o ne vaikų kolektyve. Apie snarglius nekalbu – apsilankius grupėje virusų sezonu sunku surasti tokį vaiką, kuris neturėtų slogos” – sako mama.

Nepaisant to, mama Aurelija tikisi, kad kiti metai bus lengvesni, o save ramina tuo, kad pradėjus lankyti darželį ligų neišvengia nė vienas. Nesvarbu, ar jis į darželį ateina dvejų, ar penkerių metų. Tik labiausiai jai gaila Mykoliuko – ne savo valia iš sveiko ir užgrūdinto vaiko per pusė metų virtusio ligų maišeliu.

Ar teisi mama, kad pradėjus eiti į darželį daugiau ima sirgti visi? Kokių patarimų darželinukų tėvams turi vaikų darželio auklėtojos? Šiuos klausimus pateikiame vaikų darželio „Šilagėlė” pedagogei Ingai Pupelienei.

Ar sloga – tikrai ne liga?

Į klausimą, ar pradėjus eiti į darželį, vaikų ligos yra neišvengiamos, pedagogė Inga Pupelienė atsako „ir taip, ir ne” . „Vaikų “darželio ligos” yra natūralus imuniteto formavimosi etapas. Pasak gydytojų pediatrų, dažniau ar rečiau mažylis sirgs, priklauso nuo vaiko imuniteto. Pastarasis paprastai susiformuoja iki ketverių metų. Gydytojai sako, jog tokio amžiaus vaikams sirgti aštuonis kartus per metus yra normalu – sako pašnekovė. – Tikimybė, kad pradėjusi lankyti darželį jūsų atžala nesirgs, nedidelė. Pirmąjį pusmetį dažniausiai vyksta adaptacijaVaikas sutinka gerokai daugiau ligų sukėlėjų, negu augdamas namuose. Be to, nuolatinis stresas taip pat silpnina mažylio atsparumą visoms ligoms.

Vaikų darželis – puiki terpė infekcijai. Nors higienos normos griežtai draudžia vesti sloguojančius, kosinčius vaikus, tačiau tėveliai apie tai nepagalvodami atveda bepradedančius ar ne visai pasveikusius vaikus. Teisindamiesi, jog esą sloga – ne liga”.

Vaikų darželyje auklėtoja dirbanti pedagogė šiuo atveju prašo tik tėvų supratingumo: „Tėveliai būkite sąmoningi ir saugokite ne tik savo atžalos, bet ir kitų vaikų sveikatą, tada ir kolektyvinių susirgimų bus kur kas mažiau. Na, o jei vaikas susirgo, kuo skubiau imsitės priemonių, tuo mažiau bus vargo. Gydytojai teigia, kad pats geriausias gydymas – daug miego, poilsio, nuolat vėdinamos patalpos, higiena, pilnavertė mityba”.

Kokio amžiaus vaikai mažiausiai atsparūs „darželio ligoms”?

Kol vaikai karaliauja namuose, jų sveikata puiki, tačiau patekę į darželį, kur visada yra tikimybė susidurti su įvairiais virusais ir bakterijomis, jie pradeda nuolat sirgti.

Pedagogė Inga Pupelienė

Kada geriausia pradėti lankyti darželį? Leisti vaiką į lopšelį ar palaukti, kol paūgės, ir tada, galbūt, sirgs mažiau? Kaip apsisaugoti nuo virusinių infekcijų? Su šiais klausimais susiduria beveik kiekviena mama. Pedagogė Inga Pupelienė mano, kad optimalus laikas pradėti lankyti darželį yra tada, kai vaikui sueina treji – ketveri metai. Tokio amžiaus vaikų imuninė sistema jau brandesnė.

„Tačiau vaikai, pradėję lankyti darželį, pradeda sirgti ir dėl kitų faktorių, kurie nuo jų nepriklauso. Todėl, kad dėl pasikeitusios aplinkos susilpnėja jų imunitetas – naujas režimas, neįprastas maistas, daug triukšmo ir įspūdžių. Be to savo, šeimoje kiekvienas vaikas yra įpratęs kovoti su namuose pasitaikančiais mikrobais, o į darželį ateina kiekvienas su savo mikrobų rinkiniu, taigi pasikeitimas jais neišvengiamas. Kol vaikai karaliauja namuose, jų sveikata puiki, tačiau patekę į darželį, kur visada yra tikimybė susidurti su įvairiais virusais ir bakterijomis, jie pradeda nuolat sirgti” – sako pašnekovė.

Stebuklingų sveikatos piliulių nėra

Vieno patarimo, kaip apsaugoti vaikus nuo ligų vaikų darželyje, nėra. Jei būtų išrasta tokia stebuklingoji piliulė, tėvai būriais stovėtų eilėje prie jos. Vaikų darželio auklėtoja Inga Pupelienė pataria: „Nepamirškite grūdinti vaikų – fizinis aktyvumas, ypač gryname ore, stimuliuoja imuninę sistemą. Pirmą kartą vaiką vesti į darželį geriausia vasarą arba ankstyvą rudenį. Tuo metu gausu natūralių vitaminų – daržovių, vaisių, uogų, todėl vaikų imunitetas gana stiprus”.

Parengta informaciją pagal:

http://www.tavovaikas.lt/

Parengė

Direktorė Rita Vaškelienė


 

4 VAIKŲ MAMA: DABAR NEBESAKAU, KAD ALERGIJA -IŠSIDIRBINĖJIMAS  

 

 

 

 

 

Trečiadienis, 29 Sausis 2014 09:59

     Ketvirtojo vaikučio sulaukusiai vilnietei Kristinai atopinio dermatito diagnozė buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. „Niekas mūsų giminėje alerginėmis ligomis nesirgo. Manydavau, kad tai išsidirbinėjimas, bet dabar taip nebesakau”, – sakė moteris, kurios pagrandukui liga pasireiškė po antibiotikų kurso.

     Kaip pasakojo Kristina, jos Bernardas gimė visiškai sveikas, iki pusantrų metukų neturėjo jokių problemų. „Nežinau, ar sutapimas, tačiau kai susirgo, jam buvo skirta antibiotikų, po kurių pastebėjau keistai išsausėjusią odą. Ypač pakinkliuose ir lenkiamuosiuose rankučių paviršiuose”, – pasakojo vilnietė.

Kai atsivėrė žaizdelės, mama nebežinojo nei ką daryti. Kreipėsi į medikus, kurie nustatė atopinį dermatitą. Vaikui buvo skirtas medikamentinis gydymas ir griežta dieta.

Labai kankinosi

     „Tą maisto produktų ribojimą man net baisu prisiminti. Jam beveik nieko nebuvo galima valgyti, o norėdavo. Atsimenu, kitiems tekdavo pasislėpus nuo jo valgyti. Vaikas tikrai labai kankinosi. Tačiau, kaip vėliau įsitikinome, atopinio dermatito paūmėjimus sukeldavo visai ne maisto produktai, o žiedadulkės”, – pasakojo 4 vaikų mama.

     Niekas mūsų giminėje alerginėmis ligomis nesirgo. Manydavau, kad tai išsidirbinėjimas, bet dabar taip nebesakau.

4 vaikų mama

     Per augalų žydėjimą Bernardo sveikatos būklė labai pablogėdavo, bėrimai plėtėsi, pažeidimai gilėjo, persimetė ir į plaštakas. Kartą pasigavo užkratą, kūnelį išmėtė pūliniais, tad teko gerti stiprius antibiotikus.

     Kai tik galėdavo, šeima neleisdavo vaiko į darželį – nenorėjo, kad žaisdamas smėlio dėžėje ar kitur per pažeistą odą vėl užsikrėstų.

Kad nenusidraskytų, mūvėjo pirštines

     „Blogiausia, kad pažeistas vietas nežmoniškai niežti. Kad nenusikasytų net ir dieną maudavome jam pirštinaites, naktį rengdavome uždara pižama su pėdutėmis – kad negalėtų atsismaukti ir nusikasyti”, – pasakojo vilnietė.

     Laimei, gydytojai prognozavo, kad su amžiumi liga rims ir galbūt net visai pasitrauks. Kaip pasidžiaugė Kristina, prognozės pildosi.

Išmoko valdyti ligą

    Pamažu šeima išmoko valdyti atopinį dermatitą, vaistinėse pirktu kremu drėkinti odą, saugoti nuo pažeidimų ir jau pačioje paūmėjimų pradžioje naudoti gydytojo skirtus vaistus, tad „tokių baisių pablogėjimų, kaip ligos pradžioje” pavyksta išvengti.

Vilnietės teigimu, nei vyro, nei jos giminėje panašių ligų nėra buvę. Kol nesusirgo sūnus ji net nebuvo girdėjusi apie atopinį dermatitą.

     „Nekankiname savęs klausimais iš kur tai ir kodėl mums. Kaip sakė ilgametis Šeškinės poliklinikos gydytojas, ligos priežastys neaiškios, su amžiumi turėtų išaugti. Tikimės, kad taip ir bus”, – sakė mama, dabar mananti, daugiau alergiškų vaikų negunealergiškų.

Kenčia penktadalis kūdikių

    Prieš kelerius metus pasirodžiusiose mokslinėse publikacijose teigiama, jog dėl atopiškos odos kenčia net penktadalis kūdikių. Dėl niežėjimo vaikai dažnai prabunda, verkia, per miegus nusidrasko, taip sudarydami sąlygas dar labiau plisti užkratui.

Pasak dermatologės Ingos Kisielienės, jei vaikas labai nusikaso, gali likti ir randai, todėl atopiniu dermatitu sergantiems vaikams visų pirma patariama trumpai kirpti nagučius.

„Užmigę vaikai kasymosi nekontroliuoja, būna, kad nusidrasko miegodami. Tokiu atveju padeda pirštinaitės, kuo uždaresnė pižama. Kai kurios mamos net užsiuva klešnių galiukus, kad vaikai nepasiektų odos ir nenusidraskytų. Tik reikėtų atkreipti dėmesį, kad pižama nebūtų labai prigludusi ir vaikas neprakaituotų, nes prakaitas skatina niežėjimą. Pižama turi būti medvilninė, laisva, bet uždara, nes per drabužį vaikas nenusidraskys”, – patarė specialistė.

Niežėjimą mažinančios priemonės

     Gydytojos teigimu, odos drėkinimas taip pat mažina niežėjimą. Kai kurie vaistinėse parduodami kremai veikia raminančiai, slopina niežulį.

Jei vaikas labai nusikaso, gali likti ir randai, todėl atopiniu dermatitu sergantiems vaikams visų pirma patariama trumpai kirpti nagučius.

     Gydytoja Inga Kisielienė

Vyresniems pacientams, kad nesikasytų, taikoma elgesio terapija. Patariama kažką turėti rankose, pvz., kamuoliuką, kurio spaudymas gali nukreipti mintis nuo įpročiu tampančio noro kasytis.

     „Svarbus ir streso valdymas, nes nervinė įtampa aktyvina atopinį dermatitą.

    Vyresniems pacientams patariama užsiimti meditacija, rinktis kitus efektyvius nusiraminimo būdus, susirasti hobį, gerai išsimiegoti, nes poilsio stygius irgi yra priskiriamas neigiamiems faktoriams”, – patarė dermatovenerologė.

    Atopiniu dermatitu sergantiems suaugusiems ir vaikams taip pat rekomenduojamas sportas, nes mažina įtampą. Tačiau, kaip atkreipė dėmesį gydytoja I. Kisielienė, renkantis sporto šaką reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad gausus prakaitavimas dirgina odą.

Paūmėjimus provokuoja ir šildymo išsausintas oras

     „Atopiška oda – ne sezoninis reiškinys. Kad išvengtume paūmėjimų, kurie dažniausiai prasideda žiemą – turime oda rūpintis nuolat”, – pabrėžė bendrovės „Laboratorie Bioderma Baltic” atstovė Vita Girštautaitė, pridurdama, jog kiekvienas atopinio dermatito paūmėjimas stimuliuoja imuninę sistemą, ir taip provokuoja bei aštrina būsimus paūmėjimus.

   „Tai reiškia, kuo labiau ji stimuliuojama, kiekvieno paūmėjimo metu tampa vis reaktyvesnė. Galiausiai atopiška oda „aplimpa” kitais palydovais – alerginiu rinitu (dar vadinamu šienlige), alerginiu konjunktyvitu ir kartais netgi astma. Tuomet nebeįmanoma atsekti, kas išprovokuoja paūmėjimus, nes jau pats kūnas reaguoja į save. Štai kodėl būtina vengti paūmėjimų.

    To galima siekti ne tik raminant uždegimą, bet ir stiprinti odos barjerinę funkciją, apsaugant organizmą nuo alergenų įsiskverbimo ir paūmėjimų pasikartojimo bei laikantis kitų kasdienės rutinos rekomendacijų”, – sakė specialistė.

Parengta informaciją pagal:

http://www.tavovaikas.lt/

Parengė

Direktorė Rita Vaškelienė

NEMALONI LIGA, DAŽNIAUSIAI KANKINANTI VAIKUS PDF Spausdinti El. paštas
Pirmadienis, 27 Sausis 2014 10:58

     Atopinis dermatitas (AD) – tai dažna liga, ypač paplitusi tarp vaikų. Atopinis dermatitas (sinonimai – atopinė egzema, neurodermitas) – tai lėtinė uždegiminė odos liga, lydima intensyvaus niežėjimo.

Jai būdinga:

• didelis dažnis, ypač tarp vaikų;

• ryšis su alergine astma, alerginiu rinitu ir kitomis alerginėmis ligomis;

• gyvenimo kokybės pokyčiai;

• darbo-mokymosi ir kitos veiklos sutrikimai;

• ekonominė žala.

    Todėl šiuo metu atopinio dermatito sąvoką siūloma pakeisti į atopinės egzemos/dermatito sindromą (AEDS).

Atopinio dermatito etiologija yra daugiaveiksnė. Ligos atsiradimui reikšminga genetinių, imuninių ir aplinkos veiksnių sąveika. Maisto, buitiniai, epiderminiai, kontaktiniai alergenai sukelia su IgE (I-ojo tipo greitąją) ir T limfocitais susijusias (IV-ojo tipo lėtąją) alergines reakcijas.

   Odos uždegimą skatina dirgikliai, superantigenai (pavyzdžiui, Staphylococcus aureus), autoalergenai ir neuropeptidai. Dėl šių alerginių reakcijų pasireiškia objektyvūs ir subjektyvūs odos uždegimo požymiai.

   Sergant atopiniu dermatitu pažeidžiama odos barjerinė funkcija, todėl aplinkoje esantys dirgikliai, infekcija lengvai prasiskverbia ir sustiprina odos uždegimą. Be to, niežėjimo metu kasymasis (trauma) sukelia citokinų, kurie dar labiau skatina niežėjimą, gamybą. Taip susidaro ydingasis ratas.

   Atopinį dermatitą sukeliantys ir provokuojantys veiksniai yra:
• Maisto alergenai (ypač vaikams) ir histamino liberatoriai, kryžminės reakcijos tarp maisto ir žiedadulkių alergenų.

Pagrindiniai maisto alergenai yra pienas, kiaušinio baltymas, kviečiai, sojos produktai, ankštiniai, žuvis ir jūros produktai, žemės ir kt. riešutai, citrusiniai vaisiai. Taip pat liga provokuoti ar paskatinti gali žiedadulkės, naminių gyvūnų plaukai, plunksnos, žuvų maistas, mikroskopiniai grybai (pelėsiai).

• Kontaktiniai alergenai (ypač suaugusiems): nikelis, lateksas, chromas, lanolinas, parfumerija, vietiniai odos gydymo ir priežiūros preparatai, kosmetika, maistas.

• Odos išsausėjimas: šarminiai muilai, nepakankamas oro drėgnumas, dažnas maudymasis, netinkamo pH kūno priežiūros priemonės, įgimtas odos sausumas.

• Odos infekcijos: bakterinė (ypač S. aureus), grybeliai, virusai.

• Odos dirgikliai: vilna, sintetika, skalbimo milteliai, detergenai, statybinės medžiagos, karštis, šaltis.

• Netinkamas klimatas: prakaitavimas.

• Emocinė įtampa.

  Ligos eiga žiemą labai pasunkėja, neretai pacientai atžymi, kad vasaros metu oda buvo neišberta, neniežtėjo. Tam įtakos turi UVB spinduliai, todėl šaltuoju sezono metu gydytojas pacientui skiria UVB spindulių fototerapija, kad nors kiek palengvinti ligos eigą.

   Pagrindiniai atopinio dermatito simptomai yra odos paraudimas, bėrimas, pleiskanojimas, niežėjimas, odos sustorėjimas, vandeningos pūslelės, šašai, įtrūkimai.

   Pagal amžių, atopinis dermatitas skirstomas į kūdikių ir mažų vaikų, paauglių ir suaugusiųjų tipus. Kūdikių ir mažų vaikų (2 mėn. – 4 metų amžiaus) dažniausios ligos pažeidžiamos vietos yra veidas (kakta, skruostai, ausų kaušeliai), liemuo, rankų ir kojų tiesiamieji paviršiai. Mažyliams labiau būdinga „šlapioji“ ligos forma, kuri pasireiškia pūslelėmis, erozijomis.

  Vaikų, paauglių ir suaugusiųjų tipo, t.y. amžius 4–14–30 metų, pažeistos odos vietos yra veidas (kakta, vokai, lūpos), kaklo šonai, sprandas, tiesiamųjų plaštakų paviršiai, rankų ir kojų lenkiamieji paviršiai (alkūnės, pakinkliai, riešai, čiurnos). Šiam tipui būdinga „sausoji“ ligos forma, kuri pasižymi mazgeliais, lichenifikacija, infiltracija, dažnai pažeistos vietos būna nukasytos.

  Pagal ligos eigą, atopinis dermatitas skirstomas į lengvos, vidutinio sunkumo ir sunkios eigos. Atopinio dermatito sunkumas nustatomas pagal SCORAD indeksą.

  Ligos diagnostika prasideda nuo anamnezės surinkimo, išsamios ligonio apžiūros. Gydytojas įvertina egzemos/dermatito požymius tipinėse pažeidimo vietose, išsiaiškina, kas sukelia bėrimus, nustato provokuojančius veiksnius. Esant reikalui gali būti atlikti diagnostiniai tyrimai. Kraujo tyrime randamas padidėjęs eozinofilų kiekis.

  Maisto alergenus padeda nustatyti odos dūrio ar odos lopo mėginiai, specifinių IgE kraujo serume nustatymas, provokaciniai oraliniai mėginiai (kai po 4 savaičių pertraukos vaikui leidžiama suvalgyti įtariamą produktą prižiūrint gydytojui, stebima, ar atsiras alergija). Pirmiausia – tai alerginiai odos mėginiai.

  Odos dūrio ir dūrio-dūrio mėginiai patvirtina IgE nulemtą specifinę alergiją, lopo mėginiai – T limfocitų nulemtą alergiją. Rekomenduojama, kad odos alerginius mėginius atliktų tik specialistai – gydytojai alergologai klinikiniai imunologai (dėl atlikimo technikos ir interpretacijos ypatumų), nes diagnostinė vertė yra apie 50 proc.

  Taip pat gali būti atliktas alergenui specifinių IgE antikūnų kiekio nustatymo kraujo serume tyrimas, kuris turi panašią diagnostinę vertę kaip ir odos mėginiai. Kiti tyrimai – bendrasis IgE kiekis serume; odos biopsija, kurios dažniausiai prireikia diferencinei diagnostikai. Eliminacinės ir provokacinės dietos testas patvirtina alergiją maistui (provokaciniai oraliniai mėginiai – klinikinis kraujo tyrimas, metaboliniai tyrimai (prireikus)).

Pagrindiniai atopinio dermatito gydymo principai:

1. Alergeno pašalinimas (dieta, ypač vaikams, aplinkos kontrolės priemonės).

2. Barjerinės epidermio funkcijos atkūrimas: emolientai (visada).

3. Uždegimo slopinimas:

•gliukokortikosteroidai vietiškai (auksinis standartas) ar per os (sunki eiga),

•imunomoduliatoriai vietiškai (pimekrolimas, takrolimas),

•imunosupresantai per os (ciklosporinas A),

•antihistamininiai vaistai per os (papildomai, esant ryškiam niežėjimui).

4. Kova su antrine infekcija (antibiotikai vietiškai ar per os), jos prevencija

5. Fototerapija ir fotochemoterapija (UVB, UVA-1, PUVA).

6. Visada rekomenduojamas ligonio ir jo šeimos mokymas.

7. Psichoterapija.

Gydymo klaidos:

  Pacientai dažnai naudoja įvairius, nelabai žinomus tepalus, bei kūno priežiūros priemones, kurios dar labiau pasunkina ligos eigą. Gydytojui norint paskirti gydymui UVB fototerapiją neretai atsisako šių procedūrų, manydami, kad tai gali sukelti odos vėžį. Nepaisant to, kad dažnai pacientai išsitiria alergenus, nevengia provokuojančių veiksnių, nuolat nesikonsultuoja su savo gydytoju ir nesilaiko jo nurodymų.

  Odos priežiūros ypatumai sergant atopiniu dermatitu:

1. Alergeno pašalinimas ( dieta, ypač vaikams, aplinkos kontrolės priemonės).

2. Barjerinės epidermio funkcijos atkūrimas: emolientai (pav.: Emolium, Noreva, Babe, Bioderma kompanijų produktai). Emolientai yra hipoalerginiai, be dažančių priedų, kvapiųjų medžiagų. Juos būtina vartoti ilgą laiką ir be pertraukų. Odą minkštinantitis poveikis trunka 3-4 valandas, todėl vartoti reikia dažnai (mažiausiai 3 kartus per dieną).

   Jei emolientus vartojate su gydomuoju tepalu, pirmiausia pažeistas vietas ištepkite gydomuoju tepalu, paskui emolientais. Po vandens procedūrų odą reikia ištepti emolientu per 3 minutes.

  Esant lengvai ar vidutinio sunkumo eigai, uždegimą slopina vietiškai naudojami gliukokortikosteroidai, o esant sunkiai eigai geriamieji gliukokortikosteroidai. Taip pat naudojami imunomoduliatoriai vietiškai (pav.: pimekrolimas, takrolimas). Antihistaminiai vaistai geriami papildomai esant smarkiam niežėjimui.

3. Jei yra infekcijos pavojus skiriami antibiotikai. Fototerapija – tai gydymo metodas, kurio metu gydymui naudojami ultravioletiniai (UVA ir UVB) spinduliai monoterapija ar kombinacijose su medikamentais. Fotochemoterapija – tai gydymo metodas, kurio metu skiriama spinduliams įjautrinanti medžiaga (psoralenas) ir ilgųjų bangų ultravioletiniai spinduliai (UVA).

4. Kartais reikalinga psichologo pagalba.

Parengta informaciją pagal:

http://www.delfi.lt/

Parengė

Direktorė Rita Vaškelienė


 

AR DARŽELIS KALTAS, KAD VAIKAI SERGA? PDF Spausdinti El. paštas
Penktadienis, 10 Sausis 2014 07:47

      „Ir taip, ir ne“, – tikina pediatrai. Viena vertus, vaikai iki ketverių–penkerių metų „pasmerkti“ sirgti dėl nesusiformavusios imuninės sistemos net ir augdami namuose.

     Kita vertus, darželis dažnai tampa infekcijos šaltiniu dėl pačių tėvelių kaltės. Į darželį atvestas vienas negaluojantis vaikas gali užkrėsti daug vaikų, ypač turinčių silpnesnį imunitetą.

Sirgti aštuonis kartus per metus yra normalu

    „Jeigu dėl vaikų sergamumo būtų kaltas vien darželis, tai vaikai nesirgtų namuose,“ – tikina šiaulietė pediatrė Violeta Domarkienė. Tačiau, anot jos, ir namie augdami vaikai iki ketverių metų vienodai serga visame pasaulyje. Žinoma, jei grupę sudarytų penki ar aštuoni vaikai, gal sergamumas būtų šiek tiek mažesnis. Pasak pašnekovės, moksliniais tyrimais yra patvirtinta, kad mažylio iki ketverių metų yra nesusiformavęs imunitetas, tad tokio amžiaus vaikui sirgti aštuonis kartus per metus yra normalu.

  Gydytoja pediatre 36-erius metus dirbanti V. Domarkienė tvirtina, kad dabartiniais laikais vaikų sergamumas jei ir padidėjo, tai labai nedaug. „Žinoma, per tą laiką labai pasikeitė ir vaikų mityba, ir režimas, ypač nervingos yra jaunos mamos, nežinančios, ko iš savo vaikų reikalauti, tačiau maži vaikai ir anksčiau taip pat sirgo. Nuo penkerių–šešerių metų vaikai jau susiformuoja anatomiškai, tobulėja jų virškinimo sistema, jie tampa atsparesni, dėl to mažiau ir serga,“ – sako gydytoja.

    Kuo mes galime pagelbėti mažiesiems ligoniukams? Anot V. Domarkienės, svarbu, kad vaikai gautų šviežią maistą, pakankamai vitamino D ir svarbiausia – būtų mylimi. Jei namuose bus labai gera atmosfera, tikėtina, kad vaikas sirgs mažiau.

Vaiko iki trejų metų nepataria leisti į darželį

   Tačiau Regina Antanina Andrulienė, Šiaulių Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja, jei tik yra galimybė, pataria apskritai nevesti į darželį vaiko iki trejų metų, kol imuninė jo sistema yra nesusiformavusi.

  Tikėtina, kad jaunesnis vaikas sirgs dažnai, neišvengiamai jam bus skiriama antibiotikų, tad imuninė jo sistema dar labiau silpnės. Tačiau, gydytojos pastebėjimu, labai dažnai net ir nedirbančios mamos ar, tarkim, auginančios namie vieną mažylį, antrojo, vos praaugusio, stengiasi „atsikratyti“ vesdamos jį į darželį.

Negaluojantis vaikas darželyje – infekcijos šaltinis

   Gydytoja R. A. Andrulienė mano, kad vaikų darželis dažnai yra puiki terpė infekcijai. Tačiau dėl to labiausiai kalti patys tėveliai. Nors higienos normos griežtai draudžia vesti ar priimti į darželį sloguojančius, kosinčius vaikus, tačiau dažnai tėveliai to nepaiso. Jie į darželį atveda ir bepradedančius sirgti, ir dar ne visai pasveikusius vaikus. Atseit sloga – ne liga.

  Tačiau, anot gydytojos, jei į darželį yra atvedamas nesveikuojantis vaikas, jis, jei stipresnis, pats gali labiau ir neįsisirgti, tačiau kiti vaikai pasigaus virusą, kurių yra per du šimtus. Tai gresia didele tikimybe susirgti sloga, o ji gali komplikuotis ir sinusitu, ir plaučių uždegimu. Tokios ligos dažniausiai gydomos antibiotikais, o po jų kurso vaikai dar labiau nusilpsta, jų imunitetas dar labiau susilpnėja.

Sveika mityba ir grynas oras

  Ikimokyklinio amžiaus vaiką, R. A. Andrulienės nuomone, būtina grūdinti. Vesti vaiką į lauką rekomenduojama bent du kartus per dieną, ir tai daryti nuolat, o ne prisiminus kartą per savaitę ar per mėnesį.

  Beje, dažnai mamytės, po ligos atvedusios vaiką į darželį, prašo, kad auklėtojos nevestų jo į lauką. Tai, gydytojos manymu, nėra teisinga. Grynas oras yra būtinas, ir labai gerai, kad darželiuose stengiamasi vaikus išvesti į lauką du kartus per dieną.

  Stiprinti vaiko imunitetą padeda ir sveika mityba. Tačiau, anot pašnekovės, sveika mityba – tai anaiptol ne sausi pusryčiai, sumuštinis su šokoladiniu kremu ar pirktinis jogurto indelis, kuo labai dažnai šiuolaikinės mamos maitina mažylius. „Vis mažiau mamų verda paprastas košes, net mano pačios vaikaičiai jų nevalgo, nes jiems neskanu, jie neįpratę“, – apgailestauja gydytoja.

  Labai svarbu valgyti daug daržovių, jei tik įmanoma, išaugintų natūriniuose ūkiuose, o ne parduotuvėse pirktų. Šiuos, regis, elementarius dalykus gydytoja kalba ir savo mažųjų pacientų mamoms.

  Tačiau, anot pašnekovės, mamos dažnai neturi nei laiko, nei noro sveikai maitinti vaikus. Vaikų imunitetas silpnėja ir dėl pačių mamų sveikatos, gyvenimo būdo. Anot gydytojos, daug jaunų ar būsimų mamyčių rūko net nėštumo metu, yra nervingos, pervargusios, o tai neišvengiamai atsiliepia ir būsimų vaikų imuninei sistemai.

Jei vaikas serga itin dažnai

  Jei mažylis vis dėlto serga itin dažnai, ypač kvėpavimo organų ligomis, gydytoja pataria neleisti vaiko į darželį arba ieškoti dažnų negalavimų priežasties. Ji rekomenduoja bent kartą per metus vaikui skirti sanatorinį gydymą, o tiems, kurie kenčia nuo kvėpavimo takų ligų (sinusito, bronchito), labai padeda kvėpavimas druskų kambariuose.

Gydytoja pataria vaikų maistą papildyti žuvų taukais, vitaminais C ir D. Tačiau ji rekomenduoja pirkti tik natūralius maisto papildus, nors šie ir brangesni.

Parengta informaciją pagal:

http://www.delfi.lt/

Parengė

Direktorė Rita Vaškelienė


 

PRAĖJUS 11-IKAI METŲ: DARŽELIS TADA IR DABAR PDF Spausdinti El. paštas
Pirmadienis, 23 Gruodis 2013 08:13

       Prieš 11 metų mūsų vyresnioji paliko darželį, dabar ji vienuoliktokė. Sulaukę antro vaikelio, ilgai nedvejoję užrašėm vos gimusį sūnų į tą patį darželį (tada dar buvo sena tvarka, galėjom rašyti pareiškimą darželyje ir jį automatiškai perkėlė į elektroninę sistemą).

    Nuo rudens praėjom lankyti darželį ir štai kokius nemalonius pokyčius pastebėjome… Pirma, nežinau, dėl kokių priežasčių, bet vaikų kasdien nebeveda į lauką, bent jau šaltuoju laiku, nors Higienos normose nurodyta: kasdien du kartus šviesiu paros metu vaikai turi būti išvedami į lauką. Žiemos metu – esant ne žemesnei kaip minus 12 laipsnių pagal Celsijų temperatūrai ir silpnam vėjo greičiui (iki 2 m/sek.) arba ne žemesnei kaip minus 8 laipsnių pagal Celsijų temperatūrai ir vidutiniam vėjo greičiui (nuo 2 iki 6 m/sek.).

    Girdėjau visokių pasisakymų iš tėvelių – tai auklėtojos blogai aprengia, tai vaikai lauke išsiteplioja, atsirado daug tėvelių, kurie pageidauja, kad vaikų nevestų į lauką. Bet man neįdomi tėvelių nuomonė, jei yra aiškios taisyklės, pagal kurias gyvena darželis.

Tėvų pareiga – pasirūpinti patogiais ir tinkamais rūbais: galbūt ne visada jie tokie gražus, kaip nori tėveliai, bet vaikams svarbu, kad būtų patogu rengtis, judėti, kad būtų šilta. Jei bijote, kad auklėtoja neužriš šaliko, – nupirkite vaikui šalmuką, nereikia tempti į darželį 10 porų kelnių, užteks vienos, bet kad tos kelnės būtų neperšlampamos.

  Tas pats su batais ir viršutiniais rūbais, patikėkit, patogus, lengvas kombinezonas darželyje šimtą kartu geriau už puošnų paltuką – ir nereikia bijoti, kad vaikas išsiteps ar apdraskys.

  Antras dalykas, kuris mane pribloškė – tai sergantys vaikai grupėje. Tose pačiose normose nurodyta, kad draudžiama priimti sergančius ar (ir) turinčius užkrečiamųjų ligų požymių (karščiuoja, skundžiasi skausmu, viduriuoja, vemia, kosti, yra išskyrų iš nosies ir kt.) vaikus, taip pat turinčius utėlių ar glindų. Vaikui sunegalavus įstaigoje, jis izoliuojamas iki atvykstant tėvams. Kodėl tų taisyklių nepaisoma, nežinau. To prieš 11 metų nemačiau. Atvirkščiai, kai prasidėdavo koks gripo periodas, tai ir sveikų nevesdavo, kad kur nepasikabintų infekcijos.

    O dabar įsivaizduokite – grupėje yra sergančių vaikų. Į lauką vaikai vedami ne kiekvieną dieną. Sėdi vienoje patalpoje ir kvėpuoja vienu oru. Kaip gali nesirgti vaikai, kai jie ugdomi tokiomis sąlygomis?

   Ir dar norėčiau pridurti, kad visai nenoriu kaltinti darželio personalo. Kartais užeinu į forumus, kur diskutuoja mamytės. Todėl suprantu, kad tai visuomenės problema, o darželis nesugeba pakovoti už save, nes atsirado pulkas mamyčių ir tėvelių, kurie diktuoja savo nuomonę, jei jos nepaisoma, rašo skundus ir taip priverčia darželio vadovybę nusileisti. Kalbėjausi su darželio direktore dėl sergančių vaikų, ji sako, kad per susirinkimus nuolat apie tai kalbama, bet jokių svertų darželis neturi.

   Ir dar naujiena tėveliams… Miesto vadovams, bent jau Vilniaus, labai parupo mūsų vaikai. Tai nuo šiol jų iš darželio broliai ir sesės parsivesti nebegalės, net jei jus parašysite atitinkamą prašymą. Štai taip palengvina tėvelių dalią – vaikus iš darželio pasiimti gali TIK pilnametis asmuo. Nuo šiol mūsų 17-metė dukra negalės parsivesti broliuko. O mums tai buvo didelė pagalba…

P.S.: prieš 11 metų vaikus namo išsivesdavo ir 6-7 klasės mokiniai…

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

    DELFI komentaro apie tai, kaip šaltuoju metu laiku reiktų rūpintis vaikų sveikata, pasiteiravo Visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėjos Astos Razmienės.

   „Higienos normos numato, kad privalu kasdien du kartus vaikus išvesti į lauką, išskyrus, kai yra žemesnė nei 12 laipsnių šalčio temperatūra ir vėjo greitis yra iki 2m/s. Jeigu yra stipresnis vėjas, 2-6 m/s, tada temperatūra neturi būti žemesnė nei 8 laipsniai šalčio. Aišku, jei labai stiprus vėjas, stipresnis nei 6 m/s, tada jau vaikai turėtų būti nevedami.

   Vesti į lauką vaikus yra privalu ir žmonės turi tai žinoti, nes vaikai peršąla, ligas pasigauna ne todėl, kad juos išvedė į lauką (gali būti nebent netinkamai aprengti), bet būtent tada, kai visada būna patalpose – ten prisikaupia virusų ir bakterijų, patalpos nėra adekvačiai vėdinamos, ir vaikai būna toje bakterijų koncentracijoje, keičiasi vienas kito mikroorganizmais. Iš tikrųjų laukas yra sveikatinanti priemonė ir visiems žmonėms reiktų to laikytis“, – kalbėjo A. Razmienė.

  Pasak specialistės, darželių auklėtojams nesilaikant šių taisyklių net būtų galima skirti baudas, ir tėvų, nenorinčių leisti vaikų į lauką, klausyti nereikėtų. „Kiti tėvai sako – jūs privalot išvesti į lauką. Kur rasti kompromisą? Tai tos normos ir yra tam, jos skirtos žmonių sveikatinimui, ir jose aiškiai nurodyta, kad vesti į lauką reikia dukart per dieną“, – sakė ji.

Parengta informaciją pagal:

http://www.delfi.lt/

Parengė

Direktorė Rita Vaškelienė


 

SAVANORYSTĖ! PDF Spausdinti El. paštas
Antradienis, 03 Gruodis 2013 11:02

Savanorystė– tai veiksmai, kurie kyla iš sąmoningo žmogaus noro atlikti tam tikrą darbą, nesitikint gauti už tai materialinės naudos, o gauna tik pasitenkinimą savo darbu, patirties, naujų įgūdžių ar žinių. Savanoriai atlieka tuos darbus, kurie tuo metu reikalingiausi bendruomenei.

Savanoriška veikla– yra teisėta veikla dažniausiai vykdoma per pelno nesiekiančias organizacijas.

Savanorystės vaikų užimtumo srityje tikslas rūpintis vaikų kasdienėmis problemomis, organizuoti vaikų užimtumą laisvalaikio metu, įsiklausyti į vaikų problemas bei ugdyti jų bendravimo ir draugystės įgūdžius. Tai pat aktyvios veiklos organizavimas, renginių, vaikų pasirodymų, varžybų organizavimas, kasdienis bendravimas su vaikais, teminiai edukaciniai pokalbiai su vaikais, pagalba organizacinėje veikloje,bendravimas su išorinėmis įstaigomis, institucijomis, rėmėjais.

Tai pat tėvų švietimo būdai irformos gali būti labai įvairūs: neformalios talkos, susitikimai su specialistais, darželio internetinė svetainė, internetinis naujienlaiškis,SAVANORYSTĖ. Reikia labai skatinti tėvų savanorystę darželyje, juk padedant tėvams galima labai paįvairinti vaikų ugdymo procesą. Juk labai smagu, kai į grupę ateina pažaisti su vaikais keletas tėvelių. Tėvų dalyvavimas renginiuose, darželio veiklose, ugdymo(si) procese kartu su savo vaikais padeda vaikams lengviau prisitaikyti prie naujų situacijų, o tėvams buvimas su savo vaikais įvairiose vaikų veiklose padeda geriau pažinti savo vaikus skirtingose veiklose.

Darykime darželyje tai, kas mums teikia malonumo .Organizuokime tokias veiklas, kurios būtų įdomios tėvams, vaikams ir darželio auklėtojams. Tik mūsų asmeninis aktyvumas, įkvėpimas gali užkrėsti kitus: tiek pedagogus, tiek tėvus.

Paruošė:

Direktorė

Rita Vaškelienė


 

STUMKITE KORUPCIJĄ IŠ GYVENIMO PDF Spausdinti El. paštas
Ketvirtadienis, 28 Lapkritis 2013 11:35

             Korupcija – piktnaudžiavimas turimomis pareigomis, užimama padėtimi, siekiant asmeniinės naudos giminėms ar pažįstamiems. Dažniausiai pasitaikančios korupcijos formos- kyšininkavimas, sukčiavimas, mokesčių vengimas, pasinaudojimas tarnybine padėtimi. Pagal šias tendencijas Lietuva yra labiau panaši į buvusias sovietines valstybes nei į Europos Sąjungos šalis. Kaip pozityvų ženklą galima pastebėti, kad žmonės turi supratimą apie korupciją, ją atpažįsta, tai pat džiugina ir tai, kad korupcija Lietuvoje nedidėja ir šalies gyventojų supratimas apie korupciją tampa brandesnis. Žinoma, dar yra žmonių , kurie mano, kad davus kyšį padės išspręsti vieną ar kitą problemą, tačiau žymiai daugėja žmonių, kurie neigiamai vertina šį veiksmą.

        Ypatingą dėmesį reikia skirti kovojant su korupcija, tai jaunimo sąmoningumui ugdyti. Įtaką sąžiningam ar nesąžiningam jaunuolių elgesiui daro ir šeima, draugų elgesys. Labai lengva kaltinti jaunus žmones, kad jie daro kažką ne taip, bet nereikia pamiršti, jog mes patys turime būti tais gerais pavyzdžiais.

        Visuomenės švietimas tai yra vienas iš pagrindinių būdų kovai su korupcija. Yra nuomonė, kad korupcija NĖRA nenugalimas reiškinys ir Lietuva gali susidoroti su šia problema-tam yra visos būtinos prielaidos. Į antikorupcinės kovos veiklą stengiamasi įtraukti kuo daugiau paprastų piliečių, bet dar pasitaiko nemažai žmonių , kurie bijo įsitraukti į tokio pabūdžio veiklą, manydami, kad šiuo klausimu viešai išsakyta nuomonė gali jies patiems turėti neigiamų padarinių. Iš tikrųjų tikrai nėra sunku pradėti pokalbį apie sąžiningumą, atvirumą, atskaitingumą. Bet dauguma žmonių yra linkę elgtis sąžiningai, o ne nusižengti įstatymui. Įvairūs tyrimai rodo, kad tie žmonės , kurie įsitraukia į meteisėtą veiklą, korupcinius sandėrius, nesijaučia jaukiai, jie visą laiką ieško kompromiso. Toks supratimas irgi padeda kovoti su korupcija, STUMTI ją iš mūsų kasdienio gyvenimo.

       Koks žmogus gali pasipriešinti šiam korupcijos elementui- tai ORUS žmogus,kuris turi savo vertybių pagrindą, darantį jį turtingu,stipriu, išdidžiu. Orus žmogus vertina savo šeimą ,tikėjimą, bendruomenę, tėvoniją, dėka to jis yra moralus ir jaučiasi saugus, jei jį supa tokie pat žmonės. Jis taps petimi kitam ir sulaukia pagalbos iš kito žmogaus. Jis mokys savo vaikus amžinųjų žmonijos vertybių, jie gins savo kraštą ir neleis naikinti kažkokių grupuočių savanaudiškų tikslų siekimui.

Parengė

Direktorė   Rita Vaškelienė


 

AR BŪTINA VAIKĄ IKI MOKYKLOS IŠMOKYTI SKAITYTI? PDF Spausdinti El. paštas
Ketvirtadienis, 07 Lapkritis 2013 08:22

Pedagogės komentaras

    Auginantiems ikimokyklinio amžiaus vaikus, kyla klausimas – ar reikia mokyti namuose vaiką skaityti? Šį mamos atsiųstą klausimą uždavėme vaikų darželio auklėtojai ir pedagogei.

Iš mamos Laimos laiško:

      „Mes su geriausia drauge auginame panašaus amžiaus vaikus. Jos penkerių metų dukrytė jau tikrai neblogai skaito pati, o mano – tik pažįsta kelias raideles, matau, kad jai nepatinka tokios „pamokėlės“, kur mokomės namuose.

      Turiu klausimą pedagogui: kokio amžiaus vaikas yra subrendęs mokytis skaityti, o ir kas jį turi to mokyti – ar mama, tėtis, ar pedagogai darželyje? Gal galėtumėte pateikti ir keletą patarimų, kaip mokyti tokio amžiaus vaiką namuose skaityti?“

 Konsultuoja vaikų darželio „Šilagėlė” pedagogė Rasa Paulionienė.

    Šiomis dienomis, kai laikas taip greitai lekia, ir žmonės tarytum nebespėja su juo, tai labai atsiliepia ir vaikų gyvenimui. Visi skuba, ir tėvai, ir pedagogai, ir tas skubėjimas tarsi persiduoda vaikams.

    Apžvelgus pradinių klasių programą susidaro įspūdis, kad vaikams norima sukrauti viso pasaulio žinias. Gabesni velka šią naštą, o lėtesni ir vidutinio lygio vaikiukai nepaneša jos, ir tuomet mokytojai pareiškia, kad vaikui „reikia spec. pagalbos”, nes jis negabus įsisavinti programos. Peršasi mintis, kad vaikai nesuspės per 12 metų ar net daugiau (pridėjus dar studijas) įsisavinti mokomųjų dalykų. Todėl jau 1 – 2 klasėse privaloma iškalti daugybos lentelę, mokėti taisyklingai ištarti visas 32 raides ir pan. Bet ar jam to tikrai reikia?

   Taip norisi viską šiek tiek pristabdyti ir atsigręžti į patį vaiką. Taip norėtųsi programų, kur būtų auginama stipri asmenybė, gerbianti save ir kitus, mokanti realiai vertinti save, gebanti susidoroti su nesėkme ar pralaimėjimu…

Kiekvienas vaikas yra individualus

   Grįžtant prie temos „ar reikia priešmokyklinuką mokyti skaityti?”, labai griežtai pasakyti, kad reikia, negaliu, nes tai gana individualus dalykas. Vieni vaikai labai anksti rodo domėjimąsi raidėmis, klausia, mėgina skaityti, o kitiems – sakyk nesakęs, ragink neraginęs – visai neįdomu, nes jie nemato tikslo ir prasmės.

   Manau, jei pradinukų programa nebūtų tokia perkrauta, to skubinti ir nereikėtų. Bet šiame 21 „šviesos greičio” amžiuje tai reikalinga. Ir ne todėl, kad to reikalauja ar nereikalauja programa. Jei vaikas ateis į pirmą klasę šiek tiek pramokęs skaityti, tikrai patirs mažiau streso, baimės nesuspėti, o jausis užtikrintesnis, ramesnis. Juk pirmoje klasėje kasdien vaikas turi išmokti vis naują raidę. Ir ne tik ją perskaityti bet ir parašyti.

   Viskas gerai, jei jūsų vaikas prie gabesnių, labiau gebančių išlaikyti dėmesį, o jei ne? Jei jam reikia daugiau laiko viską įsisavinti ir išmokti? Ar nepagalvojame, ką patiria tokie vaikai ir su kokia baime jie eina į mokyklą, kai raidė veja raidę, o jis jau pamiršo kokiąraidę mokėsi vakar.

   Ar nesusimąstome, kodėl jau pradinukai nebenori eiti į mokyklą? Ar perkrova nebus viena iš svariausių priežasčių? Ar kaltinsim vaiko tingumą ir nesusikaupimą? Vaikai, o ypač lėtesni ar hiperaktyvūs (kurių pastebimai daugėja) matydami nepakeliamą naštą, uždėtą ant jų gležnų pečių, protestuoja taip, kaip moka.

Mokytis reikia žaidžiant

   Todėl manau, kad vaikams nuo mažų dienų reikėtų natūraliai susidurti su raidėmis. Žaisdami, per suaugusiųjų „netyčinius” mokymus, vaikai tikrai išmoks. Tik tėvams reiktų labiau pasitikėti priešmokyklinių įstaigų pedagogais. Juk dažniausiai šį darbą dirba žmonės yra baigę studijas, kuriose ir buvo mokomi, kaip išmokyti vaikus per žaidimą.

   Daug lengviau vaikas pažins raides ar gebės jas jungti ne per prievartą ar nuolat primenant, kad „tu turi, privalai”, o žaidžiant vaikams mėgiamus žaidimus. Galima pasitelkti mylimiausius personažus ar filmukų veikėjus, sukuriant tam tikras situacijas, kur vaikas norėdamas tęsti žaidimą turės įminti „kodą”, „slaptažodį” ar perskaitant užrašą pereiti labirintą ir pan. Tik turim žinoti, kad pradedamas žaidimas nuo lengviausio lygio, nes priešingu atveju vaikas praras susidomėjimą, jei matys, kad jam tai per sunku.

   Žinodami, kokie mokslai mažojo mokinuko laukia jau pirmoje klasėje, padėdami pažinti raidžių pasaulį, mes tikrai jo „neperlenksim”, jei tai darysim su visa išmintimi, o tik šį krūvį paskirstysim etapais, kuriuos vaikas peržengs be didelio vargo ir ramybėje. O vaikas turi žinoti, kad jis yra vaikas, ir vaikystės niekas negali iš jo atimti.

Parengta informaciją pagal:

http://www.tavovaikas.lt

Parengė:

Direktorė Rita Vaškelienė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

        

 

 

 

 

 

 

 

Skip to content