Menu Close

“PASIRUOŠKITE – TREČIŲJŲ METŲ KRIZĖ! “

Dvi krizes – vaiko gimimą ir pirmuosius jo gyvenimo metus Jūs jau įveikėte. Dabar Jūsų mažylis įžengia į naują amžiaus pakopą – ribą tarp ankstyvosios vaikystės ir ikimokyklinio amžiaus. Dabar jam svarbu atitrūkti nuo Jūsų ir įrodyti tiek sau, tiek aplinkiniams, jog yra asmenybė. Amerikiečių psichoanalitiko E.Eriksono pastebėjimu, šiuo laikotarpiu vaikas kovos už savo autonomiškumą, todėl nenustebkite kaip per naktį Jūsų mažylis iš mielo švelnaus padarėlio pavirs į mažąjį tironą.

 

Kokie ženklai rodo, jog trečiųjų metų krizė jau prasidėjo?

Psichologas Vygotskis išskiria 7 trečiųjų metų krizės bruožus, būdingus šio amžiaus vaikams:

  1. Negatyvizmas. Bene pats ryškiausias bruožas, kuris pasireiškia mažylio atsisakymu bet ką daryti tik dėl vienos priežasties – todėl, kad tai padaryti pasiūlėte Jūs. Pavyzdžiui, sakote, „dabar kelsimės – vaiko atsakymas „NE“, rengsimės – „NE“, pusryčiausime – „NE“, eisime į darželį – „NE“ ir t.t… Ir taip tūkstančiai NE per dieną! Priešingai nei neklausymui, kuomet vaikas atsisako kažką atlikti todėl, kad tai jam yra nemalonu, negatyviai nusiteikęs vaikas maištauja ne prieš pasiūlymo turinį, tačiau prieš patį pasiūlymą.
  2. Primygtinumas (užsispyrimas). Vaikas primygtinai ko nors reikalauja ne todėl, kad jam iš tikrųjų to labai norisi, o todėl, kad jis pats taip pasakė ir nebegali keisti savo nuomonės. Pavyzdžiui, vaikui siūlote praleisti popietę parke, tačiau jis atsisako tai daryti ir nepaisant to, kad ilgainiui apsigalvoja, tačiau vis tiek nesutinka, nes prieš tai jau buvo atsisakęs. Kitaip tariant vaikas griežtai laikosi savo apsisprendimo ir niekada jo nekeičia, antraip atrodys, jog yra silpnas.
  3. Atžagarumas. Mažylio atžagarumas (priešingai nei negatyvizmas) nukreiptas ne prieš konkretų žmogų (pvz.: tėtį, mamą), o prieš tas elgesio normas ir gyvenimo būdą, kurie buvo diegiami šeimoje iki tol. Pavyzdžiui, vaikas supyksta jeigu neleidžiate jam elgtis savarankiškai – pačiam rengtis, valgyti, spręsti ar duoti rankytę einant pasivaikščioti ar ne. Atžagarumas gali reikštis stumdymusi, spyriais, kumščiavimusi ir kitokiu nepageidaujamu elgesiu, kuriuo vaikas kovoja už savo savarankiškumą ir galimybę būti nepriklausomu.
  4. Savo valios reiškimas (savivaliavimas). Labai glaudžiai siejasi su vaiko atžagarumu, kuomet vaikas nori būti nepriklausomas, viską daryti pats. Jeigu anksčiau jam tikdavo, kaip jį aprengiate, pamaitinate, vedate už rankytės, tai šiame etape „prasiskleidžia“ absoliutaus vaiko savarankiškumo siekis. Pavyzdžiui,       jis supyksta, kai norite pagelbėti užsirišant batų raištelius; visaip rodo nepasitenkinimą kai stengiatės pasisodinti ant kelių, o jis nori ant gretimos kėdės.
  5. Protestas, maištas. Pasireiškia ginčuose su tėvais. Vaikas apskritai yra priešiškai nusiteikęs prieš visus aplink jį esančius, nuolat su jais konfliktuoja. Toks maištavimas tėvelius erzina bene labiausiai, kadangi atrodo, tarsi su jais elgiamasi nepagarbiai ir nukenčia jų, kaip tėvų, autoritetas. Iš tiesų vaikas kariauja su visais, kas tik pasipainioja po ranka ir tai daro tiesiog tam, kad pakariautų.
  6. Nuvertinimas visko, kas buvo įprasta, brangu ir įdomu anksčiau. Pavyzdžiui, vaikas gali sulaužyti žaislą, kurį jam pasiūlėte ne laiku. Vaiko nuvertinimas taip pat pasireiškia isterijos protrūkiais bei įvairiausiais mažais ir dideliais kaprizais, kurie veda tėvus iš kantrybės, o vaikams padeda pasiekti užsibrėžto tikslo, pvz.: kažką gauti. Paauglystėje nuvertinimas reiškiasi rafinuočiau.
  7. Despotizmas. Mažylis siekia valdyti visus aplinkui. Ypač šis bruožas akivaizdus tuomet, kada vaikas šeimoje yra vienturtis arba yra itin globojamas, jam nuolat pataikaujama.  

Kaip sumažinti jo norą protestuoti?

Nemažinkite. Protestas šiame etape natūralus ir būtinas procesas. Jūsų siekis sumažinti provokacijas, todėl:

  1. 1.Apsiribokite su reikalavimais, siūlykite alternatyviai, t.y. suteikite pasirinkimo laisvę, pvz.: “eisime pasivaikščioti, pasirink ką pasiimsi – lėlytę ar kibirėlį?” Suteikdami progą vaikui rinktis ir spręsti pačiam mažiname jo norą priešintis. Žinoma pasirinkimai neturėtų būti labai reikšmingi.
  2. 2.Užuot vertę kažką daryti, tiesiog paprašykite pagalbos, pvz.: “Mama bijo be tavęs pereiti per gatvę, būk geras – pervesk mane”. Jūsų trimetukas tikrai nepaleis Jūsų rankos ir nesibarkite jei perėjęs gatvę norės eiti savarankiškai.
  3. 3.Nedarykite už vaiką to, ką jis pats pajėgus dėl savęs padaryti, tačiau turėkite galvoje, kad vaikas viską daro lėčiau, todėl pasilikite laiko atsargai, pvz.: leiskite jam valgyti pačiam ir nepykite kai jo dėmesį patrauks kaimynas už lango ar filmukas per televizorių.
  4. 4. Neverta visko vaikui aiškinti ilgai ir detaliai, verčiau tai, ko iš jo norite, pasakykite trumpai ir iškart įtraukite jį į to veiksmo atlikimą, pvz.: noriu kad padėtum man paruošti pusryčius, štai lėkštė – padėk ją ant stalo ir kviesk tėtį”. Norint, kad vaikas užaugtų mandagus, nepamirškite jam padėkoti.
  5. 5.Kuomet vaikas sudirgęs ar elgiasi netinkamai norisi klausti “Kodėl taip elgiesi? Kas tau atsitiko?”. Šie klausimai situaciją tik pablogina, nes tarsi patvirtina jam, jog yra sudirgęs. Verčiau nekamantinėkite, o tiesiog padėkite vaikui suvokti, ką jis jaučia, pvz.: klauskite “Tu pyksti? Išsigandai, kad tave barsiu?” Jausmų atpažinimas vaikus ramina.
  6. 6.Pasirūpinkite, kad vaikas jau dabar išmoktų, jog isterija nėra būdas gauti ar pasiekti tai, ko nori. Nuo to, kaip reaguosite, priklausys ar jis tęs savo “eksperimentus” ar liausis. Vaikas turi išmokti, jog griebdamasis isterijos nieko nepasieks ir kad po “nusikaltimo” visada seka bausmė.

 

Pratimas tėvams: jei vaikas puolė į isteriją

Zariana ir Nina Nekrasovos ilgametę darbo patirtį su įvairaus amžiaus vaikais turinčios pedagogės (beje mama ir duktė) siūlo paprastą trijų „NE“ taisyklę. Jos sako, kad svarbiausia išmokti tris dalykus:

  1. 1.Nepanikuoti
  2. 2.Nereaguoti
  3. 3.Nenusileisti

Pedagogės teigia, jog šiame amžiuje vaikai pasistengs įtraukti jus į veiksmų ar žodžių dialogą, kuriuo sieks sau naudos t.y. provokuos jus vienaip ar kitaip elgtis, tačiau svarbu tai suprasti, pastebėti ir atsilaikyti. Pirmiausia vaikui puolus į dar vieną, kartais atrodo eilinį isterijos priepuolį labai tvirtai pasakyti „NE“ ir į jokius ginčus, įkalbinėjimus ir derybas nesileisti (į derybas galima leistis tik vaikui nurimus), pvz.: parduotuvėje vaikui pareikalavus kažką nupirkti derybos skatins jį tik dar atkakliau reikalauti savo taigi verčiau jį tiesiog apsikabinti ir ramiu tonu laikytis savo (priešingu atveju vaikas iškels sceną ir pasijusite priversta patenkinti jo įgeidžius). Taip pat:

  1. 1.Jokių fizinių iškrovų (pliaukštelėjimų per užpakalį, niuksų per sprandą ir pan.), antraip tik suteiksite vaikui realią dingstį šaukti toliau ir pasijutę kalti nusileisite.
  2. 2.Atminkite – isterijai būtina auditorija, todėl jeigu ji vyksta namuose – palikite vaiką vieną ir leiskite jam nurimti (žinoma prieš tai įsitikinkite, kad aplinka tikrai saugi).
  3. 3.Jeigu isterija ištiko viešoje vietoje – gatvėje, parduotuvėje, kieme – būkite šalia, tačiau parodykite, jog vaiko klyksmai nepakeis Jūsų pozicijos. Ypač sunku atlaikyti praeivių žvilgsnius ir replikas (Jų bus), tačiau tai darote dėl savo vaiko, o ne dėl Jų.
  4. 4.Nepasiduokite, vaikas turi suprasti, jog tokiu būdu Jūsų iš pusiausvyros neišmuš ir neleisite savimi manipuliuoti.
  5. 5.Vaikui nusiraminus pasakykite, jog Jums apmaudu, kad jis nesusitvardė. Mokymas nepasitenkinimą išreikšti žodžiais leidžia atsikratyti įtampos kol isterija dar neprasidėjo.

 

Pabaigai.

Trečiųjų metų krizė yra neišvengiama, nors vieniems gali praeiti lengviau, kitiems sunkiau. Dažnai sunkumai priklauso ne tiek dėl vaiko elgesio, kiek dėl mūsų – tėvų požiūrio. Jei rodos niekas nebepadeda, visada lieka paskutinis “koziris” – žinojimas, jog krizė amžinai nesitęs (apie vienerius metus).

 

Parengė psichologė Ingrida Markūnė

Naudota lietaratūra:

Z., N. Nekrasovos “Liaukitės vaikus auklėti – padėkite jiems augti”, Kaunas, Mijalba, 2008 m.

R.Žukauskienė „Raidos psichologija“, Vilnius, Margi raštai, 2007 m.

Skip to content