Jau ne vienerius metus dirbdama su priešmokyklinio amžiaus vaikais susiduriu su skirtingais jų gebėjimais, poreikiais bei emocijomis. Kasdien kirba tas pats klausimas – kaip sukurti tokią ugdymo aplinką, kurioje kiekvienas ugdytinis jaustųsi svarbus, saugus, priimtas, kad aplinka jį kviestų veikti?
Įtraukusis ugdymas mane lydi nuo pat pirmųjų darbo dienų, tad jis nėra man tik metodų rinkinys. Įtraukusis ugdymas – tai mano pedagoginio darbo kelias, kuriuo siekiu, kad nė vienas ugdytinis neliktų nuošaly. Siekdama tobulėti šiame kelyje ir pasinaudojusi Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) teikiamomis galimybėmis, 2026 m. sausio 11–16 d. atlikau darbo stebėjimo praktiką Helsinkio (Suomija) „Bumblebees kindergarten“ – Kembridžo tarptautinės programos įstaigoje, orientuotoje į visapusišką vaiko vystymąsi.
Stažuotės patirtis dar kartą įrodė, kad šis kelias nėra lengvas ar tiesus, tačiau tai kelias, kuris veda į ugdymo įstaigą, kurioje kiekvienas yra svarbus. Stažuotė tapo patirtimi, iš kurios grįžau su dar didesniu užsidegimu kurti tokią aplinką, kurioje kiekvieno vaiko unikalumas būtų atspirties taškas augti man kaip pedagogei.
Stažuotės Suomijoje metu pirmą kartą turėjau galimybę ne tik teoriškai, bet ir praktiškai stebėti tarpkultūrinį ugdymą. „Bumblebees“ ugdymo įstaigose dirba pedagogai iš skirtingų šalių – Lietuvos, Kinijos, Anglijos, Prancūzijos ir Ukrainos. Iš pradžių stebėjau, kuo skiriasi jų darbo stilius, bendravimas su vaikais, veiklų organizavimas. Pirmasis įspūdis buvo toks- tiek vaikai, tiek pedagogai jaučiasi labai laisvai, atsipalaidavę, daug dainuoja, daug žaidžia. Tačiau labai greitai supratau, kad svarbiausi dalykai visur tie patys – pagarba vaikui, jo poreikiams ir teisėms būti savimi.
Buvo labai smagu stebėti, kaip įtraukusis ugdymas įgyvendinamas kasdienėje veikloje. Veiklos nebuvo atskiros, nebuvo išskirtinių priemonių. Sakyčiau, kad įtrauktis atsiskleidė per mažus, tačiau labai reikšmingus mokytojų sprendimus: per vaikų pasirinkimo laisvę, lankstų veiklų planavimą, gebėjimą išgirsti kiekvieną vaiką ir reaguoti į jo emocijas. Stebėdama vis klausdavau savęs – ar visada randu pakankamai erdvės ir laisvės vaikų iniciatyvai?
Ypač įsiminė situacijos, kai vaikai patys siūlė veiklų kryptis, o pedagogai sąmoningai atsisakydavo iš anksto suplanuotos veiklos. Pavyzdžiui, pedagogams su vaikais dainuojant apie metų laikus ar savaitės dienas bei planuojant su tuo susijusias užduotis, vienam vaikui atsinešus spalvoto popieriaus, spontaniškai „gimė“ nuostabūs karoliai -kirminukai. Tai leido suprasti, kad vaiko iniciatyva gali tapti prasmingu ugdymo pagrindu, jei pedagogas yra pasirengęs būti lankstus ir pasitikėti ugdytiniais.
Labai patraukė ugdymo(si) aplinka. Ji buvo kuriama kaip gyva, ugdytinius „kviečianti“ aplinka, skatinanti tyrinėti, bendradarbiauti ir jaustis saugiai. Ši traukianti aplinka paskatino mane peržvelgti ir savo grupės aplinką – ne tik kaip priemonių ar baldų išdėstymą, bet labiau kaip socialinę ir emocinę erdvę.
Stebėdama tarpkultūrinio ugdymo veiklas dar kartą įsitikinau, kad atvirumas skirtumams yra vertybė. Skirtingų šalių pedagogių patirtys parodė, jog visi ugdymo būdai yra tinkami, jei jais tikima ir jei vaikai juose jaučiasi laimingi bei įtraukti. Kartu supratau, kad tokia ugdymo laisvė reikalauja iš pedagogo didelio lankstumo ir gebėjimo paleisti kontrolę, o tai ne visada yra lengva.
Šis supratimas sustiprino mano pasitikėjimą savimi ir paskatino drąsiau ieškoti naujų, dar nebandytų ugdymo formų. Stažuotė pakeitė ir mano kasdienius pedagoginius sprendimus – daugiau dėmesio pradėjau skirti ne veiklos rezultatui, o procesui ir vaiko savijautai jame.
Po stažuotės stengiuosi dar daugiau dėmesio skirti vaikų pokalbiams, jų patirčių išklausymui, nuolat į ugdymo procesą įtraukiu vaikų idėjas ir pasiūlymus. Taip pat renkuosi tarptautinius projektus, kurie ugdo pagarbą, bendradarbiavimą ir atvirumą kultūriniams skirtumams.
Grįžusi supratau, kad ne viską galima tiesiogiai perkelti į mūsų ugdymo kontekstą, tačiau požiūris į vaiką kaip lygiavertį ugdymo proceso dalyvį yra universalus ir pritaikomas bet kurioje ugdymo įstaigoje.
Savo patirtimi norisi dalintis su kolegomis. Tvirtai tikiu, kad atviras pokalbis, refleksija ir dalijimasis gerąja patirtimi padeda augti kaip pedagogui. O išgirsta bent viena mintis, pritaikyta veikloje, augina ir visą ugdymo bendruomenę.
Stažuotė Suomijoje, pokalbiai su vadove ir pedagogais dar kartą patvirtino, kad viskas prasideda nuo požiūrio. Tikrasis įtraukusis ir tarpkultūrinis ugdymas prasideda ne nuo metodų ar aplinkos, o nuo kasdienio pedagogo pasirinkimo – matyti, girdėti ir priimti ugdytinį tokį, koks jis yra, su visais jo privalumais ir skirtumais.”
5 “Voveriukai” priešmokyklinio ugdymo grupės mokytoja metodininkė Audronė Kerševičienė