Emocinis intelektas
Aiškindamiesi, kodėl evoliucija jausmui skyrė svarbiausią vietą žmogaus sieloje, sociobiologai spėja, kad pirmenybė širdžiai galėjo atitekti todėl, kad lemiamomis akimirkomis sprendžia ne galva, o širdis. Jie teigia kad atsidūrusiems sunkiausiose padėtyse mums vadovauja jausmai, kad jie padeda spręsti gyvenimiškas užduotis, kurios per svarbios, kad būtų patikėtos vien protui.
Emocinis intelektas – tai žmogaus gebėjimas įvardinti savo jausmus, valdyti emocijas, mokėjimas motyvuoti tiek aplinkinius, tiek ir save patį, gebėjimas bendrauti, empatija, įgūdis atpažinti kitų žmonių emocijas bei mokėti šią informaciją pakreipti tinkama linkme.
Tradicinio intelekto svarbos niekas neneigia, tačiau norint tapti sėkmingu lyderiu, vien aštraus proto ir žinių nepakanka. Kai žmogus atpažįsta ir įvardija savo emocijas, jis turi galimybę jas valdyti, o kitam žmogui gebės tinkamu metu, pasakyti tinkamus žodžius.
Kaip ir IQ, taip ir emocinis intelektas skiriasi, tai sąlygoja įgimtos asmenybės savybės, pvz.: intraverto EQ yra žemesnis už ekstraverto. Šiame technologijų amžiuje taip pat EQ žemesnis, nes jau nuo mažų dienų vaikai daug laiko praleidžia prie IT įrenginių, bendraudami virtualiai. Svarbu ir šeimos tradicijos, vienose šeimose apie jausmus kalbama atvirai, kitoje labai atsargiai ar minimaliai arba visiškas TABU.
EQ- tai įgūdis, kurį galima išsiugdyti. Kuo daugiau praktikos, tuo stipresnį EQ išsiugdysite. Pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kokių savybių Jums trūksta ar reikia tobulinti:
- sunkiai sekasi išklausyti aplinkinių;
- negebate įvardinti savo jausmų;
- vengiate kontakto su nepažįstamais žmonėmis.
Reikia mėginti keisti šias savybes. Kiekvieną dieną įtraukite į savo planus, kuo daugiau veiksmų, kurie padėtų norimas savybes išsiugdyti. Reikia didelio noro ir kantrybės.
EQ svarbus ir darbe, ir namuose, ir santykiuose su aplinkiniais.
Gebėjimas save reguliuoti yra stiprios asmenybės požymis. Naujosios kartos vaikai turi ypač stiprų empatijos lygį, norą padėti kitam. Nemokėdami įvardinti savo ir kito asmens būsenų, galime paskęsti emocijų sukūryje. Taigi – emocinio intelekto lavinimas yra kritiškai svarbus nūdienos mažiesiems. Emocinį intelektą vaikui padės lavinti veidrodis ar artimųjų bei žymių žmonių išraiškos mimikos nuotraukų galerija, kuri nuolatos papildoma ir aptariama.
Stiprus emocinis intelektas yra būtinas sėkmės sąlyga.
Vaikas yra šviesos spindulys. Kuris patekęs į lašą, nušvinta septyniomis spalvomis. Lyg gamta, kuri suskamba septyniomis spalvomis. Lyg pirmi septyni metai, kurie nulemia visą ateities gyvenimą.
Vaikų emocinio intelekto ugdymas
Tam, kad vaikas ko nors išmoktų, kartais pakanka jam netrukdyti.
Filosofai teigia, kad mažyliai į šį pasaulį atkeliauja turėdami stiprų teisingumo jausmą, grožio poreikį, t.y. turi instinktą gyventi teisingai. Aplinka padeda vaikui susikurti įgūdžius šį instinktą realizuoti arba nuslopinti jį amžiams.
Galima atlikti du dalykus:
Išvalyti iš vaiko aplinkos prastus pavyzdžius, kurie skatina regresuoti emocinį intelektą, trukdo vystytis socialiniams įgūdžiams ir ugdo amoralumą, o ne moralę:
- Griežtai vertinti animacinius filmukus.
- Apgalvoti ar į vaiko akiratį nepatenka tik suaugusiems tinkamas turinys.
- Įsitinkinti, ar mažylis saikingai leižia laiką prie ekrano.
- Apgalvokite, kokią literatūrą siūlote vaikui.
- Kritiškai įvertinkite žaislus, su kuriais vaikas žaidžia.
Pripildyti vaiko aplinką gero turinio pavyzdžiais. Nereikia pamiršti, kad pasaulis pilnas įvairovių. Nuo visko vaiko neapsaugosime, bet siekime jo aplinką padaryti kuo natūralesnę, paaiškinti visus iškilusius nesusipratimus, blogus pavyzdžius ir pan. Svarbus pirmų 6 metų uždavinys- išmokti pasitikėti pasauliu, žmonėmis, priimti aplinką kaip įdomią, saugią ir kupiną atradimų.
Daugelis mokslininkų mano, kad žmogiškosios emocijos atsirado tam, kad formuotųsi išlikimo instinktas. Baimė padeda apsisaugoti nuo žalos ir skatina vengti pavojų. Pyktis padeda nugalėti kliūtis ir pasiekti tikslą. Kitų draugijoje išgyvename džiaugsmo ir laimės jausmus. Ieškodami žmogiškojo ryšio, grupėje randame apsaugą, taip pat galimybę poruotis ir užtikrinti savo, kaip rūšies atstovo, išlikimą. Liūdesys, praradus svarbų žmogų, skatina ieškoti, kuo užpildyti tuštumą. Nelaimingojo elgsena pasitarnauja patraukdama kitą žmogų, galintį atstoti prarastąjį.
Emocijos nėra kažkas abstraktaus, jos yra labai tikros. Emocijos įgyja tam tikrų biocheminių medžiagų, kurias gamina smegenys, pavidalą, o po to į jas „reaguoja“ kūnas. Galvos smegenų žievė, laikoma mąstančiąja smegenų dalimi, ji svarbi siekiant suprasti emocinį intelektą. Taip pat ji labai glaudžiai susijusi su limbine galvos smegenų dalimi, atsakinga už mūsų emocijas.
Taigi, žievė – mąstančioji smegenų dalis; ji padeda valdyti emocijas problemų sprendimu, įsivaizdavimu ir kitais pažintiniais procesais. Limbinė sistema laikoma emocine smegenų dalimi, ir jai priklauso gumburas, siunčiantis žinias žievei. Amonio ragas, kuris, manoma, susijęs su atmintimi ir suvokimo prasmingumu, ir migdoliniai kūnai, emocinės kontrolės centras.
Gebėjimas valdyti savo reakciją – suvokti, pvz: suprasti, kad iš manęs šaiposi, ir neprarasti savigarbos – lemia skirtumą tarp nemalonumo, kuris greitai bus pamirštas, ir to įvykio tapimo trauma, paliekančią randus visam gyvenimu.
Serotoninas – viena iš cheminių medžiagų, vadinamų neurotransmiteriais, kuriuos sukelia organizme emocines reakcijas, nukreipdamos emocines žinias iš smegenų į įvairias kūno dalis. Serotonino reikšmės vaiko emociniam gyvenimui neįmanoma pervertinti, nes jis daro įtaką kūno sistemų. Jis gali padėti vaikui susidoroti su stresu, slopindamas smegenyse informacijos perkrovą. Didesnis serotonino kiekis yra susijęs su agresijos ir impulsyvumo mažėjimu. O serotonino gamybai gali pakakti šypsenos. Šypsantis veido raumenys susitraukia, mažindami kraujo pritekėjimą į gretimas kraujagysles. Taip atvėsintas kraujas mažina smegenų kamieno temperatūrą ir skatina serotonino gamybą. Maži dalykai kartais labai daug reiškia.
Žaidimas yra vaikų darbas. Tai labai geras būdas mokyti vaikus EQ įgūdžių, nes vaikai mėgsta nuolat žaisti. Žaidimo metu galima suteikti vaikui galimybę išmokti ir išbandyti naujų galvojimų, jausenų ir elgsenos būsenų. O dalyvaudami žaidimuose, galime tapti neatsiejama emocinio mokymosi dalimi.
Visuomeniniai ir emociniai gebėjimai gyvenimo sėkmei gali būti netgi lemtingesni už intelektinius gebėjimus.
Terminą „Emocinis intelektas“ 1990 m. pirmą kartą paminėjo Peter Salovey iš Harvardo universiteto ir Johnas Mayeris iš Niuhemšyro universiteto. Terminas buvo vartojamas, emocinėms savybėms įvardinti ar apibūdinti. Joms priskiriamos šios:
- Empatija
- Jausmų išraiška ir jų supratimas
- Valdymas
- Nepriklausomybė
- Gebėjimas prisitaikyti
- Patikimas kitiems
- Atkaklumas
- Draugiškumas
- Gerumas
- Pagarba
Visuomenė šiuo terminu susidomėjo 1995 m., kai pasirodė Danielio Golemano knyga „Emocinis intelektas“.
Emocinio intelekto sudėtinės dalys skirstomos į 6 sritis: įgūdžiai, susiję su moraliniu elgesiu, mąstymu, problemų sprendimu, visuomenine sąveika, akademine bei darbo sėkme ir emocijomis. Kiekviena sritis konkrečiai skirstoma į EQ įgūdžius: motyvavimas, susidraugavimas, empatija, tikroviškas mąstymas ir pan.
Dauguma profesionalų teigias, kad IQ galima išmatuoti standartizuotais intelekto testais, pvz. Wechslerio intelekto skalė. Šios skalės dėka galima įvertinti tiek žodinius, tiek nežodinius gebėjimus, kaip atmintį, loginį mąstymą, vizualinius bei motorinius gebėjimus. Suvedus rezultatus, gauname asmens IQ, kuris laikomas labai stabiliu nuo 6 metų amžiaus.
EQ esmė ne tokia aiški. Peter Salovey ir Johnas Mayeris apibrėžė emocinį intelektą kaip „visuomeninio intelekto porūšį, apimantį gebėjimą tikrinti savo paties ir kitų žmonių jausmus bei emocijas, juos atskirti ir naudoti šią informaciją, nukreipiant savo mintis ir veiksmus“.
Nors nelengva išmatuoti daugumą asmenybės bruožų, tokių kaip gerumas, pasitikėjimas savimi ar pagarba kitiems, galime atpažinti juos vaikuose ir sutikti, kad jie yra svarbūs. Svarbiausias IQ ir EQ skirtumas, kad EQ daug mažiau priklauso nuo genetinių veiksnių.
Nors pasaulį užvaldo IT technologijos, vystosi visos pramonės šakos, vis daugiau žmonių įgyja išsilavinimą ir pan. IQ kaip ir kyla, EQ – mažėja arba stovi vietoje. Mokslininkai išskiria tokias priežastis: didėja skyrybų skaičius, nuolatinė žiniasklaidos ir TV neigiama informacijas, pagarbos mokyklai, kaip autoriteto šaltiniui stoka, vis trumpėjantis laikas, kurį tėvai praleidžia su vaikais. Kyla klausimas, ką daryti? Reikia keisti vaiko smegenų vystymosi būdą.
Psichologai dažnai pataria skatinti vaikus pasipasakoti savo jausmus, nes tai padeda suprasti kitų žmonių išgyvenimus. Tačiau žodžiai lemia tik nedidelę dalį. Vaikų mokymas suprasti laikysenos, veido išraiškos, balso tono ir kitos kūno kalbos prasmę daug veiksmingiau padės jiems suvokti savo ir kito emocijas. Traumuoti vaikai paprastai laikomi labai pažeidžiamais ir jiems leidžiama ilgesnį laiką suvokti savo jausmus ir emocijas. Tačiau yra daug efektyviau greitai ir tiesiai mažinti jautrumą traumos poveikiui ir smegenų raminamųjų centrų skatinimą.
Vaiko savivertės ir ugdymas nuolatinėmis pagyromis ir skatinimu, kaip buvo manoma daugelį metų, gali atnešti daugiau žalos negu naudos. Padėti vaikams geriau apie save galvoti prasminga tik tada, jei tie jausmai susiejami su konkrečiais pasiekimais ir naujų įgūdžių įvaldymu.
Stresas buvo traktuojamas kaip vaikystės priešas. Tačiau vaikų saugojimas nuo streso yra pats blogiausias dalykas, kuriuos galima padaryti. Daugelis EQ mokymo aspektų prieštarauja intuicijai. Pavyzdžiui, tėvų mano, kad jų pirmoji pareiga yra apsaugoti vaikus nuo susikrimtimo, tačiau vaikų saugojimas, kai jiems to nereikia, atneš daigiau žalos negu naudos.
Tiek tėvai, tiek pedagogai labai pastabūs vaikų fizinės raidos etapams. Gerai suvokiame, kad vaikai 6 mėn. pradeda sėdėti, iki metų pradeda vaikščioti, atsiranda pirmieji žodžiai, siekiame, kad priešmokyklinukai išmoktų skaityti ir net rašyti ir pan. Jeigu tai nevyksta laiku, kreipiamės ir tariamės su gydytojais, specialistais. Tačiau labai nelengva pastebėti stadijas, priklausančias nuo emocinių smegenų raidos. Tai, kad daugelis nejaučiame emocinės vaikų raidos pokyčių, stebėdami jų fizinės ir pažintinės raidos pokyčius, prisideda prie daugybės problemų, kurių būtų galima išvengti.
Labai svarbu emocinę vaikų raidą ugdyti iki 7 metų, kai vaikai dar neskiria pastangų nuo gebėjimų.
Suvokimas, kad pastangos gali kompensuoti gebėjimų stoką, tampa lemtingas nuo 8 iki 12 metų vaikams, ir gali tapti vienu pagrindinių veiksnių auginant nepasiduodančius sunkumams vaikus.
Rūpintis vaikais ir nuolaidžiauti kiekvienai jų užgaidai yra labai skirtingi dalyki. Patvirtinantis rūpestis reiškia suteikti vaikams emocinę globą ir paramą, kad vaikai tai aiškiai suprastų. Toks rūpinimaisis yra daugiau negu pagyrimas už gerą kontrolinio darbo pažymį ar vakarinis apkabinimas prieš miegą. Su vaikais reikia žaisti, bendrauti ir net bendradarbiauti. Tai ypač svarbu vaikams, turintiems dėmesio sutrikimą (AD/HD) – jie paprastai sulaukia per daug neigiamo dėmesio ir kritikos iš mokytojų, draugų ir tų pačių šeimos narių – todėl būtina su vaikais „organizuoti“ gero laiko valandėles.
- Pagirkite vaiką už tinkamą elgesį, bet venkite pataikavimo.
- Parodykite susidomėjimą tuo, ką vaikas veikia ir dalyvaukite toje veikloje, apibūdinkite ką matote, kaip savo ir vaiko jausmus, kokie jie bebūtų.
- Neuždavinėkite klausimų ir neįsakinėkite. Jūsų darbas stebėti ir atspindėti, ką matote, o ne valdyti ir vadovauti.
Kaip padėti vaikui atrasti save ir patenkinti norą pažinti, mokytis?
- Vaikas nuo pat gimimo nori mokytis, pažinti ir netrukdykime jam šio noro tenkinti. Kiekvienas vaikas turi savo stiprybę ir polinkį. Vienam įdomus naujas žaislas, kitam pirmoaisia įdomi žaislo pakuotė; vienam svarbu 100 kartų nušokti nuo laiptukų, kitam 100 kartų prakišti žetoną pro skylutę. Leiskite vaikui išmokti laisvai žaisti. Laisvas žaidimas būtinas jo asmenybei atsisklaeisti ir įsisavinti ti, ko mokėmės.
- Suvokite vaiko genealumą, kūrybiškumą ir netrukdykiote jam domėtis daiktais, reiškiniais, pasauliu (pvz.: žaidimai su virtuvės rakandais).
- Kalbėkite su vaiku nuo pat gimimo, komentuokite viską, kas jus supa; raskite laiko atsakyti į visus 4-mečio keliamus klausimus (jų gali būti 450 per dieną), papildykite vaiko aplinką skirtingų sričių daiktais, tuo pačiu neprekraudami jo kasdienybės žaislais, kurie turi būti ugdomieji-lavinamieji
- Stebėkite, kad vaikas jaustųsi laimingas – neperspauskite, viską pateikite žaidimo forma, pagardinkite savo susidomėjimu ir dėmesiujam, pagyrimais ir sėkmės pojūčiu. Tik mylimas ir ramus vaikas domisi pasauliu.
- Mažo vaiko žaidimo taisyklė – mokyti ir duoti reikia tiek, kiek vaikui teikia džiaugsmą, tiek, kiek jis domisi. Jokiu būdu nepaversti žaidimo rimta pamoka, kurioje vaikas privalo jus išgirsti. Bet komentuojant yra tokie dėsniai: išgirdau – pamiršau, pamačiau – įsimoniau, patyriau – išmokau.
Egzistuoja 5 vaikų meilės kalbos: prisilietimas, palaikymo žodis, bendras žaidimas, dovana, dėmesys.
Ugdymo proceso tikslas ir vertybės:
- Mylėk ir gerbk savo artimą
- Elkis su žmonėmis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi
- Kalbėk gražiai
- Skubėk daryti gerą
- Būk nuoširžiai mandagus
- Atjausk ir padėk
Tai yra kiekvieno užsiėmimo, kiekvienos akimirkos darbo ir kūrybos su vaikais pagrindinės žinutės, nepajudinamas pagrindas.
Trys pagrindinės ir būtinos sąlygos suaugusiems ugdantiems vaikus:
- Būti kantriems
- Besąlygiškai mylėti vaikus
- Jausti atsakomybę už jų ateitį, už savo veiksmus, įtaką jų gyvenimui.
Ugdant vaikus, reikia nepamiršti ir koks vaiko amžius ir ką jis geba, ko dar ne. Nereikalaukime iš vaiko per daug arba nesupaprastinkime jo gebėjimų ir noro savarankiškai atlikti kokius nors veiksmus.
Pvz.: 8 mėn. kūdikis dar nesugeba pats valgyti šaukšteliu
2 – metis negeba sutelkti dėmesio 10 minučių
3-metis negeba dalytis su kitu, nes dar nesuvokia pasaulio iš kito žmogaus pozicijos
4-metis tik iš dalies geba laikytis taisyklių ir susitvarkyti žaislus.
1-2 m. amžiaus vaiko smegenys vis dar aktyviai vystosi, komunikacija tarp jų dalių epizodinė, todėl nebūtinai tuo pačiu metu vaikas gebės suvokti jūsų pateiktą klausimą ar užduotį (pvz,: pamojuok mamytei, tėveliui).
Mokymosi mechanizmas: stebėdami, tyrinėdami ir eksperimentuodami vaikai (ir suaugę) sukaupia kritinį kiekį informacijos ir nejučia, visai apie tai negalvodami, išsiveda taisykles. Tai nepaprastas smegenų gebėjimas, kuris ypač aukšto lygio būna pirmaisiais gyvenimo metais, o kuo vaikas vyresnis, tuo labiau silpsta.
Kaip padėti vaikui atpažinti emocijas
- Vaizdinė medžiaga
- Naudokite (pakabinkite vaiko kambaryje) vaizdinę medžiagą su emocijomis.
- Nuolat garsiai vardinkite, lyg tarp kitko, savo ir kitų aplinkinių emocijas bei galimas jų priežastis.
- Skaitydami knygas ar stebėdami žmones mėginkite atspėti jų emocijas ir priežastis.
- Pirkite vaikas specializuotas priemones, žaislus skirtus emocijų lavinimui.
- Ikimokyklinio amžiaus vaikų nereikėtų spausti apibūdinti savo jausmus, klausinėjimas gali sukelti papildomą įtampą. Galima vaikui girdint vardyti variantus, kurti progas pasakyti pačiam, bet jokiu būdu ne spausti.
- Skatinimas susikaupti
- Mokykitės pabūti tyloje (jokių telefonų, daiktų)
- Žaiskite Tylos karalių.
- Sukurkite nedidelę erdvę, kurioje vaikas galėtų pabūti vienas su savimi, nusiraminti, pailsėti.
- Klausykitės raminančios muzikos.
- Žaiskite meditacijas.
- Pasakos galia. Pasakos universalus būdas pažindinti vaiką su pasaulio morale ir jos veikimo dėsniais, todėl pasir9pinkite, kad:
- Patalpoje visada būtų knygų lentyna, kurią vaikas gali pasiekti.
- Skaitymo ritualas.
- Vaikas mato jo aplinkos suaugusius žmones skaitančius.
SKAITYMAS EQ. Pasakų, istorijų skaitymas ir pasakojimas turi didžiulę įtaką mūsų elgesiui ir net kultūros formavimui. Biblija moko religijos pagrindų ir elgesio taisyklių. Pasakėčios ir alegorijos moko atskleisti žmogaus vertybes. Pasakos turi didelį poveikį vaikų mąstymo ir elgesio būdui, nes jie mėgsta jas skaityti arba klausyti ir ne vieną kartą. Pasakojimo pakartojimas drauge su vaiku daro didžiulę įtaką vaiko mąstymo, vaizduotės tobulėjimui ir buvimo kartu su artimiausiu suaugusiuoju vertybe. Pasirinkite knygas pagal vaikų amžių, pasidomėkite knygos turiniu, paveikslėliais. Taip pat galima kartu su vaiku kurti knygą, iliustracijas. Sukurkite istoriją, kurios veikėjo problema labai panaši į Jūsų vaiko esamą problemą ir patrakite su vaiku perskaitę tą istorija. Teigiamų pavyzdžių istorijų kūrimas ar skaitymas vaikams – vienas paprasčiausių ir veiksmingiausių būdų juos išmokyti tikroviško mąstymo svarbos. Šis būdas dažniausiai taikomas nuo 3 iki 10 m. Reikia:
- Pasirinkti laiką, kai vaiko niekas neblaško.
- Pasirinkti istoriją pagal vaiko gebėjimą sutelkti dėmesį.
- Skaityti įkvėptai ir išraiškingai.
- Skaitant dažnai pažvelgti vaikui į akis.
- Padrąsinti vaiką, įsiterpiant pastebėjimais ar klausimais.
- Pasirūpinti, kad tas laikas abiems būtų įdomus, prasmingas, malonus.
- Paskatinti mažesnių vaikų fizinį artumą.
- Istoriją užbaigti pritariamu tonu.
- Pasiūlyti vaikui pačiam sugalvoti kitokią pabaigą ir taip padėti vaikui savo mąstymo procesus.
Laisvas žaidimas.
Laisvo žaidimo metu vaikas laisvai tyrinėja turimus objektus, reiškinius, ir, kas įdomiausia, kad vaiko sugalvoti būdai tyrinėti daiktus, yra daug kūrybiškesni nei mūsų. Laisvai žaisdamas vaikas:
- Gali mėgdžioti – tai galingiausia mokymosi forma.
- Mokosi savarankiškumo, kūrybiškumo ir verslumo. Tai savo sumanymų realizavimas. Sugalvoja, inicijuoja, realizuoja.
- Turi progą pabūti su savimi, ramiai. Atsakyti sau į klausimus, išgirsti save patį.
Laisvojo žaidimo privalumai (žydų mokslininkė Sara Smilansky):
- Gausesnis tiek pasyvusis, tiek aktyviusis vaikų žodynas.
- Geriau taria ir reiškia mintis.
- Vaikai smalsesni ir sumanesni.
- Geriau sprendžia problemas.
- Geriau įsijaučia į kito padėtį, aukštesnis empatijos lygis.
- Daugiau žaidžia su bendraamžiais ir tai daryti mėgsta.
- Turi lanlstesnę vaizduotę.
- Geriau sutelkia dėmesį.
Yra vaikų, kurie nemoka žaisti vieni. Greičiausiai jie to niekada nedarė b vieni ir suaugusieji visada stengėsi organizuoti jų laisvalaikį. Niekada nepasiduokite provokacijai: neįdomu, nenoriu, nemoku, nežinau… Apsimeskite, kad esate labai užsiėmęs, vaikas bus priverstas pats ieškoti užsiėmimo ir išeities. Jūsų pareiga:
- Įsitikinti, kad vaiko palinka yra saugi ir neperkrauta daiktais, žaislais ir pan.
- Palikite vaiko aplinkoje vieną ugdomąjį žaidimą, apie kurį buvote kalbėję anksčiau (visi kiti žaislai – iškeliavo į svečius ir grįš vėliau). Nekūrybiškų, nefunkcionalių žaislų vaiko aplinkoje nelaikykite.
- Organizuokite savo vaikui susitikimą su vaikais, kurie jau moka laisvai žaisti.
- Stebėkite ir pamatysite, ko vaikui labiausiai trūksta ar reikia, kas dominuoja jo žaidime. Nespauskite, nevadovaukite vaiko veiklai, jeigu tai nekelia jam pavojaus ar nesaugumo savo ir kitų asmenų atžviigiu.
- Pirmais kartais galima pasisiūlyti savo draugiją ir pažaisti kostiuminius žaidimus ar pan.
- Neperkraukite vaiko būrelių, mokyklėlių ir pan. dalykų lankymu. To reikia, bet rinkitės labia argumentuotai, adekvačiai ir protingai.
- Perdėtas saugumas – dar viena šių dienų blogybė, kai tėvai labai bijo dėl vaiko saugumo, neleidžia nei lipti, nei čiuožti, nei karstytis ir pan.
Nepamirškime, kad vaikui svarbiausia gyvi žmonės, kurie jį supa ir žaidžia su juo nuo mažų dienų. Pozityvi emocinė aplinka atveria vartus mokytis, o stresas, vaiko atstumimas, ignoravimas arba nedalyvavimas jo interakcijose mokymąsi stabdo ir atima iš jo visas ateities galimybes. Žaiskite kartu, žaiskite šalia. Svarbu ne tik kokių daiktų parūpinate vaikui, bet pagalvojat, ką su jais galima veikti.
Vaikams tarp 9-12 metų rekomenduojama pasirinkti žaidimų laiką keletą kartus savaitėje tuo pačiu laiku. Vyresniems vaikams būtų keista griežtai planuoti laiką, geriau paieškoti progų be kritikos dalyvauti jų amžiui tinkamuose užsiėmimuose: žaisti stalo žaidimus, aptarti kartu perskaitytą knygą.
Patvirtinanti drausmė – tai apgalvoti ir nuspėjami bei amžiui pritaikyti būdai reaguoti į netinkamą elgesį.
Veiksmingą drausmę galima supaprastinti iki kelių paprastų principų ir metodų:
- Nustatykite aiškias taisykles bei ribas ir tvirtai jų laikykitės. Užrašykite jas , jei galite, prikluokite matomiausioje vietoje.
- Perspėkite, kai vaikas ima nedramai elgtis. Tai geriausias būdas išmomyti savikontrolės.
- Ugdykite teigiamą elgesį, skatindami jį pagyrimu ar meilumu, ir nekreipkite dėmesio į elgesį, kuris tiesiog reikalauja Jūsų dėmesio.
- Mokykite vaiką, ko iš jo tikitės. Tėvai mažai aiškina vaikams apie vertybes, taisykles bei jų svarbą.
- Užkirskite kelią problemoms, kol jų dar neatsirado. Dauguma problem kyla dėl tam tikro stimulo ir ženklų. Tų ženklų supratimas ir panaikinimas padės Jums išvengti situacijų, provokuojančių nederamą elgesį.
- Už taisyklių nepasymą, nesvarbu, tyčia ar ne, tuo pat skirkite tinkamą bausmę. Būkite nuoseklūs ir padaryti tiksliai tą, ką žadėjote.
- Kai reikia bausmės, užtikrinkite, kad ji atitinka taisyklės pažeidimą ar nederamą elgesį.
- Išmokite įvairių drausminimo priemonių: PRIEKAIŠTAI – tai pirmas dalykas, kurį tėvai turi padaryti, ir ši priemonė taikoma labai dažnai.
TOLESNI PADARINIAI –tas būdas reiškia, kad leižiate vaikams pajusti tolimesnius nedaramo elgesio padarinius.
ATSKYRIMAS – dažniausiai skiriama drausminimo priemonė, tai gali būti veiksminga ir kai vaikas nederamai elgiasi viešoje vietoje.
PRIVILEGIJOS ATĖMIMAS – reikia atsižvelgti į vaiko amžių, pvz.: paaugliui prasmingiau sutrumpinti grįžimo namo laiką vakare, negu neleisti į žygį su klase.
PERDĖTAS TAISYMAS – tai rekomenduojama greitam elgesio pakeitimui. Kai vaikas nederamai elgiasi, jis turi mažiausiai 10 kartų kiekvieną dieną kartoti tinkamo elgesio pavyzdį (sviedė striukę į kampą grįžęs iš lauko, turi 10 kartu išeiti pro duris ir grįžęs pasikabinti striukę).
ELGESIO TAŠKAI – tinkamo elgesio taškų rinkimas, už kuriuos vaikas gauna tam tikrą apdovanojimą, už blogą elgesį, taškai nuimami.
TV žiūrėjimas savaime nėra blogas dalykas, tačiau pasyviai prieš televizorių leidžiamas laikas stabdo EQ augimą.
Emocijų ir jausmų lavinimas
Sėkminga emocinė raida reiškia emocijas ir elgesį, rodo rūpinimąsi kitais: dalijimąsi, pagalbą, globą, altruistinį elgesį, pakantumą kitiems ir norą laikyti visuomeninių taisyklių. Browno universiteto profesorius Williamas Damonas, laikomas vienu žymiausių vaikų ir paauglių moralinės raidos ekspertų, mano, kad vaikai turėtų ugdytis tam tikrus emociniuos ir visuomeninius įgūdžius. Jie turėtų:
- Išmokti ir suprasti, kuo skiriasi “geras” elgesys nuo “blogo” ir išsiugdyti elgesio įgūdžius, atitinkančius tai, ką laikome “geru”
- Išsiugdyti rūpestį bei pagarbą kitų gerovei ir teisėms, atsakomybę už jas.
- Patirti neigiamą emocinę reakciją: gėdą, kaltę, įniršų, baimę ir panieką, kai moralinės taisyklės laužomos.
Įvairios neigiamos emocijos skatina vaikus mokytis visuomeninio elgesio užuomazgų ir jas išbandyti. Joms priskiriama:
- Bausmės baimė
- Nerimas dėl visuomenės nepritarimo
- Kaltė, nepavykus pateisinti savp paties lūkesčių
- Gėda ir nesmagumas, kad būsi pagautas darant ką nors, nepriimtina kitiems.
Dvi pagrindinės teigiamos emocijos, formuojančios vaiko moralę, yra empatija ir vadinamasis globos instinktas, kuris apima ir gebėjimą mylėti. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad reikia nepaisyti ir saugoti vaikus nuo neigiamų emocijų, kaltės ir gėdos.
Vaiko mokymas būti empatiškiems atpildas yra didžiulis. Pasižymintys ryškiomis empatinėmis savybėmis paprastai būna ne tokie agresyvūs ir yra linkę imtis visuomeniškų veiksmų – padėti ir dalytis. Empatiškus vaikus labiau mėgsta bendraamžiai ir suaugusieji, jiems geriau sekasi mokykloje ir darbe, užaugę jie geba būti artimesni santykiuose su sutuoktiniu, draugais ir vaikais.
Empatija yra visuomeninių įgūdžių pamatas ir susideda iš 2 dalių: emocinės reakcijos į kitus, kurios atsiranda iki 6 metų amžiaus; pažintinės reakcijos, kai vyresni vaikai gali suvokti kieno nors kito požiūrį. Gerumas bei rūpestingumas yra vaiko genetinio kodo dalis, bet jei šie bruožai nėra ugdomi, jie išnyksta. Kad vaikai būtų empatiški reikia to iš jų tikėtis, reikia nustatyti aiškias ribas ir taisykles ir nenukrypti nuo jų, turite reikalauti atsakomybės, kelti lūkesčių kartelę (tėvams nesunku pakloti vaiko lovą, bet tai atsakomybės ugdymas).
Paprasti dėmesio ir atidumo veiksmai žmogaus gyvenime turi labai gilią įtaką.
Nuo ankstyvojo amžiaus vaikai geba meluoti. 2-3 m. dar nėra pasiekę reikiamos pažintinės ir kalbos raidos, kad galėtų suvokti ryšį tarp to ką daro ir sako. 4 m. vaikas jau suvokia, kad meluoti siekiant suklaidinti yra blogai. Vaikai dažniausiai meluoja, kad išvengtų bausmės, gautų ko nori, sužavėtų draugus. Suprantama, kad vaikams nereikia meluoti, kuo daugiau meluosime mes, tuo daugiau meluos vaikai. Tai nereiškia, kad vaikams reikia sakyti ir pasakoti viską ir apie viską, tiesiog galima paaiškinti, kad yra dalykų, kurie liečia tik suaugusiuosius ir jie dar nepajėgs to suprasti. Paverskite sąžiningumo svarbą nuolatine pokalbio namuose tema. Nora vaiko pasitikėjimas paprastai tampa aktualus paauglystėje, niekada ne per anksti apie tai kalbėti. Suaugę turi mokyti vaiką gerbti ne tik jų asmeninį slaptumą, bet ir patys vaikų paslaptis. Norint atsakingą, dėmesingą ir besirūpinantį kitais vaiką, taip gyvenimo sunkumus sutinkantį sąžiningai ir dorai:
- Mokykime sąžiningumo kol jie maži ir likime nuoseklūs jiems augant, būkime jiems pvz.
- Kalbėkite apie dažnai namuose, žiūrėkite šia tema filmus, skaitykite knygas ir aptarkite.
Kalbant apie neigiamas emocijas: kaltę ir gėdą, vaikai veiksmingiau išmokomi skirti gerą nuo blogo, tose šeimose, kur tėvai griežtesni ir laikosi nuoseklumo bei taisyklių, negu, kur tėvai atlaidūs. Dabarties kultūra nuėjo per toli, stengdamasi apsaugoti vaikus nuo to, nuo ko jų saugoti nereikia. Kai kuriems vaikams per didelis supratimas ir užuojauta gali kenkti, kaip ir per maža. Dideli klaida buvo tai, kad ilgą laiką visi teigė ir mokė, kad reikia atskirti geras ir blogas emocijas, o blogąsias visai šalinti iš vaiko gyvenimo. Emocijos tam ir duotos, kad jos turi būti visos, tik tinkamai priimamos ir reiškiamos. Juk iš spalvų paletės nešaliname juodos ir rudos spalvų.
Gėdinti vaiką dėl jo antisocialaus elgesio yra teisingas būdas siekiant keisti jo elgesį. „Neigiami“ doroviniai gėdos ir kaltės jausmai gali būti naudingai pritaikyti vaiko doroviniam elgesiui formuoti.
Vaiką suprasti gėdos jausmą būtina. Gėdą, reikia sukelti, kai vaikui nekyla jokios emocinės reakcijos padarius, ką nors gėdingo. Gėdą reiktų laikyti teisingu elgesio pakeitimo būdu, kai kitos jokios drausminimo priemonės nepadeda. Tačiau gėda neturi būti nei pykčio, nei keršto išraiška. Ji turi sukelti deramą atgailą prasižengus. Kaip ugdyti gėdą ir kaltę, kad tai nepakenktų vaikų dorovės puoselėjimui:
- Nuosekliai laikytis taisyklių, taip pat bausmių, kai jos yra laužomos. Užtikrinti, kad bausmės būtų teisingos, greitos ir veiksmingos.
- Tarkitės su vaiku dėl bausmės, pasikvieskite tarpininką, kuris gali net “valdyti” bausmę. Tai paskatina vaikus daugiau iš savęs tikėtis ir padeda jiems tuos lūkesčius pateisinti. Bet tai kalba apie vyresnius negu 10 m. vaikai.
- Reaguoti griežčiau, jeigu vaikas skaudino kitą žmogų. Nebijokite parodyti savo stiprius jausmus.
- Rimtai žiūrėkite į atsiprašymus. Jei vaiko atsiprašymas nenuoširdus, lengvai nepasiduokite, vis stiprinkite atsiprašymo reikalavimus, kol sulauksite emocinės reakcijos.
Gėda ir kaltė emocinės blogybės. Jos yra svarbios priemonės, kurias tinkamai naudodami tėvai gali mokyti vaikus dorovinių vertybių. Tinkamas gėdos ir kaltės naudojimas priklauso nuo vaiko temperamento.
30 m. buvo manoma, kad nereikia vaikų supažindinti ir mokyti išjausti neigiamas emocijas. Emocinio intelekto požiūriu, vaikui gali pakenkti bet koks perdėjimas. Vaikai turi skirtingas emocines stiprybes ir silpnybes, kaip ir skirtingas pažintines bei akademines stiprybes ir silpnybes.
Pagrindinė vaikų auginimo taisyklė būtų visuomet pasverti, kas jiems geriausia ir ką galima padaryti, kad jie tikrai užaugtų laimingais, sėkmingai veikiančiais ir atsakingais žmonėmis.
Reikia vaikus mokyti naudotis intelektu, taip pat emociniais ir visuomeniniais įgūdžiais, kad susidorotų su vis sudėtingesniais asmeniniais, šeimyniniais ir visuomeniniais sunkumais.
Žmogaus gebėjimas save apgauti yra beveik beribis, dėl to sunku pervertinti tai, kaip svarbu vaikus mokyti tikroviško mąstymo. Esame žmonės, todėl visi linkę atmesti tikrovę bei racionalizuoti. Milijonai protingų suaugusiųjų kasdien sėdasi į mašinas neprisisegę saugos diržo arba išgėrę taurę vyno, galvodami, kad šis „vienas“ kartais nieko tokio. Jeigu norime auginti fiziškai ir emociškai sveikus vaikus, turime išmokti pažvelgti tikrovei į akis. Dalykas, priešingas saviapgaulei, yra tikroviškas mąstymas – gebėjimas matyti pasaulį, tokį, koks jis yra, ir atitinkamų sprendimų bei elgesio pasireiškimas. Pvz.: skiriantis tėvams ir norint susitvarkyti su užklupusiais jausmais, vaikas turi mokėti pasikliauti savimi, o ne manyti, kad tėvai žiūrės tik jo gero. Turime būti sąžiningi tiek prieš save, tiek prieš vaikus. Nereikia slėpti jausmų nuo vaikų, savo klaidų ir mokytis sakyti tiesą, ypač jeigu to paties reikalaujame iš vaikų.
Niekas nesakė, kad gyventi bus paprasta, tik pažadėjo, kad bus verta.
_______________________________
Straipsnį parengė logopedė ekspertė Eglė Ž.
NAUDOTA LITERATŪRA:
- Vienas vaikas – 7 intelektai. Rūta Lazdin.
- Emocinis intelektas 2.0
- Emocinis intelektas. Daniel Goleman.
- Raktas į sėkmę: Emocinis intelektas. Rasa Sagė.
- Kaip ugdyti vaiko emocinį intelektą. Dr. Lawrence, E. Shapiro, 2008, Presvika, Vilnius
- Užaugink ir išauklėk supervaiką. Brian Tracuy, 2019, “Luceo”, Kaunas