Rugsėjo 21 – osios rytą ,,Karlsono mažylių“ ir ,,Voveriukų“ grupės vaikučiai skubėjo į darželį su kuprinėmis ant pečių. Tiesa, rytas išaušo niūrus. Dažną praeivį lietutis aplijo. ,,Bet juk tai niekai“, -pasakytų Karlsonas. Vaikų veiduose spindinčių šypsenų neišgąsdino keli lietaus lašai. Visi iki vieno buvo pasiruošę keliauti į Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejų. Kelionė autobusu neprailgo ir netrukus buvome vietoje. Mūsų tikslas buvo sudalyvauti edukacinėje valandėlėje ,,Gintaro apdirbimas“.
Sutartoje vietoje vaikučius pasitiko gintaro apdirbėjas Algis. Supažindinęs vaikus su gintaru ir jo savybėmis, kiekvienam dalyviui pasiūlė pačiam pasigaminti pakabuką iš gintaro. Vaikai kantriai šlifavo pasirinktus gintaro gabalėlius, net sukaitę trynė švitriniu popieriumi kartkartėmis nupūsdami gintaro dulkes ir vis klausinėjo: ,,dėde, ar jau mano švelnus, ar jau blizga?“ Kai darbas buvo baigtas, prasidėjo tikras ritualas. Meistras kiekvienam dalyviui kabino ant kaklo paties pasigamintą papuošalą linkėdamas augti sveikam, dailiam, laimingam… Švelniai gniauždami delnuose gintaro gabalėlius, vaikai atsisveikino su meistru ir pasklido po miestelį. ,,Namai kitokie ir gatvė akmenimis grįsta, mokykla ne tokia, kaip Kaune, knygynas čia kitoks“, – stebėjosi vaikai. Priėję arbatinę, staiga visi pasijuto alkani. Iš tolo aplenkę ant kelio stovintį ožį, suradome vietą, tinkančią iškylai. Čia ir stalas ir suolai buvo. Ant stalo tuoj išsirikiavo mamų sutepti sumuštiniai, iškepti blyneliai ir dar visokie gardumynai. Kas savais pyragais sotinos, kas kitus vaišino, bet, patikėkit, niekas apetitu nesiskundė.
Kai vaišių likučiai buvo sukrauti atgal į kuprines ir, grįžtant atgal, saugiai aplenktas piktas ožys, klausiausi vaikų pokalbio apie tai, kokia įdomi ir smagi išvyka buvo.
Vaikų mintys:
,,Mes ėjome pro ožius. Vienas ožys buvo ant tako. Mes bijojom, nes jis buvo su ragais ir jam nepatinka raudona spalva,“- pasakojo Deividas.
,,Jis į mus žiūrėjo, – įsiterpė Aras.
,,Ėjom pro malūną ir auklėtoja sugalvojo tyliai pereit. Mes tyliai perėjom ir ožiai mums nieko nedarė, – tęsė mintį Deividas.
,,Man tai patiko gaminti gintarą“, – prisiminė Lukrecija.
,,Mums davė po gintarą, kuris dar nebuvo nušveistas. Mes trynėm į pirmą lapą, paskui į antrą, paskui į trečią, paskui davė odą. Mes brėžėm, brėžėm, kad sublizgintų“, – apie gintaro šlifavimo darbus aiškino Tauras.
,,Meistras užbūrė gintarą ir pasakė dievo galias“, – paaiškino Aras.
,,Nes gintaras neša laimę“,- pritarė Jokūbas.
Informacija ir nuotraukos priešmokyklinio ugdymo pedagogės A. Domanaitienės