musudarzelis

ARCHYVO SUVESTINĖ
2019 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Rgs    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Kaip vertinante mūsų paslaugas?

Apklausos rezultatai

Kraunama ... Kraunama ...

,,VAIKŲ BAIMĖS IR KAIP JAS ĮVEIKTI”

Kas yra vaikų baimės?

Gana dažnai išgirstame tėvelius nerimaujančius dėl savo vaikučių baimių. Vieniems nedrąsu ragauti naujo maisto, eiti pas gydytoją, kiti bijo garsiai lojančių keturkojų, suaugusių dėdžių su juodais ūsais, tamsos, pabaisų…. Turbūt sutiksite, jog ramybę neduodančių baisybių sąrašą galėtume tęsti ko gero be galo, todėl veikiausiai kartas nuo karto savęs paklausiame – ar tai normalu? Ar iš to išaugama, kaip jam padėti ir t.t.?

 

Norisi nuraminti – baimės jausmas yra paveldėtas ir reikalingas tam, kad žmogus galėtų išlikti. Kitaip tariant, baimė yra įgimta sudedamoji išlikimo instinkto dalis ir šiandien mes gyvi tik dėl to, kad ji gerai atliko savo vaidmenį. Nerimas ir baimė padeda vaikams išvengti daugelio pavojų. Tiesa ypač aktyvios ir varginančios baimės trukdo mažiesiems džiaugtis laiminga vaikyste, todėl natūralu, kad galvojame, kaip galėtume jiems padėti būti drąsesniais.

 

 

 

Ko bijo mūsų vaikai?

Vaikiškų baimių dinamika paprastai priklauso nuo vaiko amžiaus. Manoma, kad vaikiškos baimės trunka iki šeštųjų vaiko gyvenimo metų ir yra didesnio vaiko jautrumo išraiška. Pradėjus eiti į mokyklą vaikiški ,,baubai" palaipsniui išnyksta, o jų vietą pakeičia realų pagrindą turinčios baimės. Taigi palaipsniui imama bijoti tų objektų ar gyvenimiškų situacijų, kurios būdingos ir suaugusiesiems.

 

Metodinėje literatūroje pateikiama tokia baimių klasifikacija priklausomai nuo vaiko metų.

  • 6 – 24 mėnesių paprastai bijoma naujų, nepažįstamų ar labai stiprių stimulų, pvz.: garsiai veikiančių buities prietaisų, transporto priemonių, bauginančiai atrodančių (barzdotų, ūsuotų) dėdžių ar gąsdinančiai plepių ir ypač dėmesingų tetų.

  • 3 – 5 metų vaikučiams dažna tamsos baimė, pvz.: jūsų vaikas gali bijoti likti vienas tamsiame kambaryje, miegoti be naktinės lempelės ar tiesiog pereiti iš vieno kambario į kitą. Taip pat šio amžiaus vaikai kartais bijo daiktų, kurie padeda dingti kitiems daiktams., pvz.: dulkių siurblio, žoliapjovės ar vonioje esančios angos, per kurią išbėga vanduo. Kartais gali bijoti net plaukų bei nagų kirpimo, kadangi fizinė kūno išvaizda siejama su savo identiškumu. Taigi apsilankymai kirpykloje gali tapti tikra kančia. Taip pat viena dažniausiai pasitaikančių fobijų – darželio baimė. Tokie vaikai rytais verkia, skundžiasi skrandžio, pilvo skausmais ir prašosi nevedami iš namų. Įprasta, jog šie simptomai pasireiškia tik savaitgaliais. Paprastai ši fobija siejama su ankstesniais įvykiais vaiko aplinkoje, pvz.: atsiradęs mažas vaikas šeimoje, įvykęs nelaimingas atsitikimas, vaiką kankinantis kitas vaikas darželyje, todėl vertėtų skirti laiko šių aplinkybių išsiaiškinimui.

  • Apie 5 – 10 metus aktualios tampa įsivaizduojamų pabaisų (paprastai pasislėpusiu po lova ar spintoje), įvairių gyvūnų, dvasių, vaiduoklių, gamtos reiškinių (griaustinio, žaibo, audros) baimės. Šiame amžiuje vaikai ne visada pajėgūs aiškiai skirti realybę nuo fantazijos, taigi pabudus po vieno iš bauginančių naktinių košmarų, vaikas gali teigti, kad po jo lova tūno didelis grėsmingas siaubūnas. Jokie loginiai įtikinėjimai, žinoma, nepadės, verčiau uždegti šviesą ir leisti vaikui pačiam patikrinti, kas yra po lova.  

  • Maždaug 6 – 11 metų vaikai ima bijoti lygiai kaip suaugusieji, t.y.  pajuokos, nesėkmių, atstūmimo, permainų – naujų draugų, ligų, mokyklos. Maždaug 7 – 8 metų (kai kurių ir anksčiau) vaiko sugebėjimai leidžia suprasti mirtį, todėl viena aktualiausių tampa mirties baimė. Šio amžiaus vaikai gali apie tai tiesiogiai nekalbėti, tačiau jie labai dažnai baiminasi savo tėvų galimos mirties. 

  • Netekties, kraujo, infekcinių sužalojimų, gydytojų, didelių susibūrimų, mažų uždarų erdvių, naudojimosi tualetu viešose vietose ir pan. baimės ypač išryškėja paauglystėje.

 

Vaikų baimių šaltiniai gali būti labai įvairūs. Tai stresogeniniai įvykiai vaiko aplinkoje ar namuose – grėsmingos bausmės, gąsdinimai, televizijos laidos, vaiką supanti socialinė aplinka – kaimynai, triukšminga ar judri gatvė, parduotuvė, transporto priemonės. Taip pat įvairios bauginančios įstaigos, kuriose tenka apsilankyti – poliklinika, darželis, mokykla, stomatologas. Tačiau svarbiausia, vaikai labai jautrūs tėvų emocinėms būsenoms, todėl pagrindiniu baimių šaltiniu neretai tampa patys tėvai.

 

Galimos baimių pasekmės

Šiuo metu manoma, jog pačios pavojingiausios yra baimės patirtos iki trejų metų amžiaus. Paprastai šio amžiaus vaikų baimės būna sąlygotos supančios aplinkos, todėl gali būti kur kas lengviau įveikiamos nei vyresniųjų ar suaugusiųjų baimės. Ypač aktyvios ir varginančios baimės gali sąlygoti įvairius fiziologinius bei psichologinius pakitimus,  todėl rekomenduojama kurti tokias sąlygas, kad baimių kiltų kuo mažiau.

 

Dažniausiai pasitaikančios somatinės reakcijos sąlygotos vaiko baimių yra burnos džiūvimas, padidėjęs seilėtekis, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, kvėpavimo sutrikimai, odos paraudimas, vyzdžių išsiplėtimas, padažnėjęs šlapinimasis, širdies veiklos sutrikimai, rankų virpėjimas, mikčiojimas, užsikirtimai kalbant, nagų graužimas, nykščio čiulpimas. Taip pat paveikiama ir emocinė savijauta – jis gali padidėti vaiko nesaugumo jausmas, tapti neįprastai jautrus, dirglus, jausti nuolatinę grėsmę, kas gali provokuoti ir agresyvų vaiko elgesį. Kai baimę sukelia meilės, saugumo ar pripažinimo stoka, vaikas bando jos atsikratyti, fantazuodamas. Taip pat gali įvykti ir atvirkštinis procesas kai gyvenimiška situacija yra labai skausminga, vaikas gali bėgti nuo tikrovės.

 

Kaip padėti savo vaikams?

  • Nenuvertinkime vaiko baimės. Vaikas įsitikinęs, kad pavojus egzistuoja, todėl pirmiausia reikėtų jį nuraminti, tačiau ne kalbant, kad pabaisos nėra, nes baimė tikrai yra, o kartojant, kad su pavojumi galima kovoti. Pavyzdžiui, vaikui, bijančiam tamsos ir joje tūnančių pabaisų, galima pasakyti, jog jam nubudus būsime šalia ir neleisime, kad atsitiktų kažkas blogo.

  • Aktyviai kovokime su baimėmis. Pasiūlykime pamėgdžiodami kovą su pabaisa, kurią, žinoma, laimime. Pasistenkime, kad kova ir pergalė būtų įtaigi, kadangi jaunesnio amžiaus vaikai paprastai būna įsitikinę savo tėvų visašališkumu, o mes nenorime jų apvilti.

  • Leiskime vaikams bijoti. Neigiamai veikia pasakymai "tikri vyrai neverkia" ar "būk didelis berniukas". Tuomet vaikas jaučia dvigubą nerimą – pirminė baimė nepranyksta, o greta atsiranda ir baimė prarasti tėvų meilę ar palankumą. Vaikui svarbu žinoti, kad bijoti yra normalu ir jis turi teisę tai daryti.

  • Skatinkime vaiką susidurti su baimę keliančiais objektais. Iš lėto pratinant vaiką prie jį gąsdinančios situacijos ar veiklos, mažėja vaiko jautrumas, pvz.: vaikui, kuris paniškai bijo šuns, iš tolo rodomas mažas, paklusnus, nelabai judrus šuniukas, vėliau vaikas pamėgina šalia jo prisėsti, dar vėliau – paglostyti ar pavedžioti už pavadėlio; galiausiai jis pradedamas pratinti prie didesnio ir aktyvesnio šuns. Taip pat galima tiesiog pasiūlyti pastebėti, kaip kiti vaikučiai žaidžia su šuniukais ir įsidrąsinus pakviesti prisijungti. 

  • Kontroliuokime savo reakcijas į vaiko baimę. Matydamas, kaip dėl jo verksmo ir baimių jaudinasi tėvai, mažieji tampa dar dirglesni. Taigi ramus tėvų elgesys visada padeda nusiraminti. Vaikui svarbu žinoti, kad sunkumai yra įveikiami ir reikalui esant turi žmogų, kuris jį apgins.

 

Parengė psichologė Ingrida Pročkytė

 

Naudota literatūra:

R.Žukauskienė ,,Raidos psichologija", Margi raštai, Vilnius, 2007 metai

L.Reid ,,Vaikų nerimas", Baltos lankos, Vilnius, 2010 metai

S.Lesinskienė, V.Karalienė ,,Emocinės raidos įtaka tolimesniam vaiko asmenybės vystymuisi", Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, Vilnius, 2008 m