Logopedo naujienos

 

SMULKIOSIOS MOTORIKOS LAVINIMAS

         Svarbus fizinės veiklos, darbo ir kūrybos išraiškos instrumentas yra žmogaus ranka. Greiti, tikslūs, koordinuoti rankų judesiais yra gyvybiškai svarbūs kasdieniniame žmogaus gyvenime. M. Montesori  pažymi, jog tikras su protu susijęs „motorinis požymis“ yra rankos judesys, padedantis protui atlikti darbus. Kūno morfologijoje išsiskiria „rankos laisvė“ – gebėjimas atlikti įvairias funkcijas viršutinėmis galūnėmis, paversti jas vykdomaisiais proto įrankiais. Ranka yra veikliausia kūno dalis, kuri skatina intelektualinius pasireiškimus ir nustato ypatingus santykius su aplinka. Žmogus savo rankomis kuria ir valdo aplinką keisdamas ją savo protu.

         Pirmieji mažų rankyčių, siekiančių prasiskverbti į pasaulį, judesiai reiškia didžiules savojo AŠ pastangas ir kelia didžiulį suaugusiųjų pasigėrėjimą. Net jei ir galėtų jas aiškiai matyti – o to jis dar nesugeba, naujagimis nesuvoktų, kad jo rankos priklauso jam. Kadangi pasaulis motinos pilve vientisas, tuo metu kūdikiui nebuvo reikalo skirti, kur yra kūnas, o kur – likęs pasaulis. Pirmosiomis savaitėmis, kai naujagimis pradeda išsitiesti, laikas nuo laiko jo rankos patenka į regėjimo lauką. Tai padeda kūdikiui suvokti, kad jos jam priklauso. Rankoms judant, sąnariai siunčia signalus į smegenis. Pamažu mažylis suvokia, kad jausmas, apimantis judinant ranką, ir rankos vaizdas yra to paties reiškinio dalis. Pajutus „aš galiu“, belieka palaukti, kol pagerės raumenų valdymas, o tada pradės formuotis reikiami įgūdžiai. Pradžioje naujagimiui būdingas refleksas stipriai griebti ir sučiupus objektą tvirtai laikyti. Griebiama yra automatiškai, todėl aplinkos tyrinėjimui tai neduoda naudos. Bet bėga dienos ir savaitės ir kūdikis vis mažiau laiko praleidžia sugniaužęs kumščius. Kūnas tai pat tiesinasi. Kūdikis rečiau guli gemalo pozicijoje ir dažniau išskečia rankas, Jis pradeda judėti, todėl rankos vis dažniau patenka į regėjimo lauką. Toliau jis mokosi iškelti rankas priešais save ir stebėti jų judesius, net ir tada, kai nesispardo. Netrukus kūdikis jau žino daugiau negu „tai aš“; jis supranta, kad „aš atlikau tą konkretų judesį“. Tačiau tai dar spontaniški rankos judesiai. Vėliau situacija keičiasi. Išmokęs kontroliuoti savo kūną, mažylis tikslingai pradeda siekti objekto, jam nereikia kepestuotis, nors judesiai dar netikslūs. Iš pradžių tikslingai valdomas tik petis, o ne ranka ar plaštaka. Pradėjęs valdyti apatinę rankos dalį ir plaštaką mažylis jau gali ir sučiupti. Todėl energingai ieško tokios rankos pozicijos, kad pasiektų norimą objektą.  Sulaukęs 20 savaičių kūdikis mato 800 kartų geriau, nei ką tik gimęs. Dėmesį gali paskirstyti tolygiai, tiek rankai, tiek siekiamam objektui. Kūnas jau geriau valdomas ir mažylis apimti daiktą pirštais, nykščiu prilaikydamas, kad neiškristų. 20 savaičių jis jau moka paimti žirnį arba rodyti į jį pirštu. Išmokęs valdyti pirštus ir švelniai bei tiksliai pasirinkti rankos poziciją, kūdikis pradeda tapšnoti ir glostyti ištiestu delnu. Tai bendras visus kūno judesius valdančios sistemos principas. 32 savaičių kūdikis pradeda moduliuoti judesius po to, kai jie jau prasidėjo, todėl tobulėja vizualinė judesių kontrolė. Kūdikis jau sugeba rankomis atlikti įvairius judesius ir veiksmus. Viena ranka aktyviai veikiama, o kita ranka panaudojama laikyti, padėti, nešti ir atsiremti. Gebėjimas valdyti pirštus ir tikslinti judesius, žiūrint į rankas ir siekiamą daiktą, sudaro įspūdį, kad kūdikis labai įgudęs. Iki 6 ar 7 mėnesio kūdikiai arba suduoda per žaislus, arba kiša juos į burną, nepaisydami jų paskirties. Abiem atvejais vaikų dėmesio centre jų rankos judesys, o ne žaislas ar daiktas. Nuo 8 ar 9 mėnesio su kiekvienu žaislu jie elgiasi vis kitaip, atsižvelgdami į jų paskirtį: meškiukus glamonėja, plaktuku kala, telefono ratą suka, sagutes sega, o duris atidaro. Daiktai tampa įrankiais. Formuojasi pirmieji savarankiško valgymo įgūdžiai. Suaugusiojo delnas ir riešas turi 28 kaulus, o naujagimio tik 3. Jei kūno kontrolė priklauso nuo sąnarius ir raumenis valdančių smegenų mechanizmų brandos, tai riešo paslankumą lemia reikiamų kaulų augimas. Riešui tvirtėjant, vaikas pradeda derinti riešo sukinius bei pirštų judesius, kad galėtų tiksliau dėlioti daiktus. Įgūdžiai naudotis įrankiais formuojasi palaipsniui ir priklauso nuo praktikos.

         Konstruktyvų judesį įkvėpia veiksmai, kuriuos vaikai mato ar matė atliekant suaugusiuosius bei bendraamžius. Veiksmai, kuriuos vaikas ketina pamėgdžioti, dažniausiai susiję su žaidimu ir noru pasigaminti daiktą ar žaislą. Tuomet rankų judesiai yra sąmoningi, kryptingai orientuoti siekti rezultato. Remiantis kai kurių mokslininkų tyrimų duomenimis, priešmokyklinio amžiaus ir pirmųjų klasių mokinių ranka dar silpnai išlavinta, rankos judesiai nėra tikslūs, stokoja koordinacijos ir vikrumo. Rankos mikrojudesiai, kuriuos vaikas atlieka rašymo, dailės ir technologijų pamokose, jam gana sudėtingi veiksmai, reikalaujantys išlavintos smulkiosios motorikos, tikslių judesių, tam tikrų psichinių savybių. Šiuos veiksmus sąlygoja ne paprastų fizinių ypatybių suma, o integruota kokybinė ypatybė, kai veiksmą lemia įvairių analizatorių tarpusavio koordinacija. Būtinas jos komponentas yra psichinės savybės. Čia dalyvauja judėjimo, lytėjimo ir regėjimo analizatoriai. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams dar sunku atlikti tikslius, greitus ir vikrius judesius. Šio amžiaus vaikai dar prastai suvokia kūno ir atskirų jo dalių padėtį erdvėje, netiksliai diferencijuoja judesius pagal jėgos ir laiko parametrus. Dažnai netiksliai vertina ir nustato kūno dalių padėtį iš akies. Vaikui augant, įvairiais pojūčiais imama vis labiau koreguoti judesius, gaunama daugiau ir tikslesnės informacijos apie jų tikslumą erdvėje ir laike, ekonomiškumą, jėgos parametrus. Akys ir rankos glaudžiai susijusios, todėl pradedant vis labiau koordinuoti jų veiklą, didėja galimybė išsamiau pažinti daiktus bei jais manipuliuoti. Kartojamas judesys pamažu tobulėja ir modifikuojasi. Kuo daugiau pojūčių dalyvauja judesių atlikimo procese, tuo greičiau susidaro visumos vaizdas. Tai tarsi prielaida įvaldyti judesio techniką., atkurti visą modelį.

         Vaikų rankos judesių raida atkreipė daugelio tyrinėtojų dėmesį. Užsienio šalių autoriai teigia, kad tai yra procesas, aiškinamas kaip noro veikti sužadinimas ir atitinkamų nervinių struktūrų subrendimas.  Rusų mokslininkas I. Sečenovas žmogaus rankos ontogenezę aiškino kitaip. Jis nurodė, kad rankos judesiai nėra determinuoti iš prigimties. Vaikas mokosi tiesti ranką, norėdamas pasiekti žaislą, po to jį paimti ir laikyti. Tokie judesiai atsiranda regėjimo, lytėjimo ir raumenų pojūčių susidariusių asociacijų pagrindu, aktyviai sąveikaujant su pasauliu. M. Kistiakovskaja nustatė, kad rankos judesių raidą sąlygoja aktyvi veikla, santykis su aplinka ir kryptingas suaugusiųjų auklėjimas. Formuojantis judesiams užslopinamos nereikalingos nepastiprintos grandys, todėl keičiasi atlikimo nuoseklumas. Suformuoti judesiai atliekami taip greitai ir tiksliai, kad daugelis mokslininkų laiko juos genetiškai determinuotų besąlyginių refleksų pasireiškimu.

         Vaikų rankos judesiai vystosi teigiamų emocijų pagrindu. Pastebėjęs daiktą ar žaislą, vaikas stengiasi jį pačiupti ir palaikyti. Rankos judesiai kaskart tobulėja, ranka tampa turtingiausiu žmogaus pažintinės veiklos šaltiniu. Suformuoti rankos judesiai įgauna įvairiapusiškos reikšmės pagrindinių lokomotorinių ir statinių funkcijų vystymui.

         Darželyje vaikų ranka lavinama atliekant piešimo, konstravimo, lipdymo darbus, žaidžiant. Šešiamečių vaikų rašto darbų sėkmė priklauso nuo rankos judesių tikslumo, koordinacijos, vikrumo. Rašymas – sudėtingas veiksmas, reikalaujantis išlavintos smulkiosios motorikos, tikslių judesių, tam tikrų psichinių savybių. Grafinius veiksmus sąlygoja ne paprastų fizinių ypatybių suma, o integruota kokybinė ypatybė, kai veiksmo atlikimą nulemia įvairių analizatorių tarpusavio koordinacija. Būtinas jos komponentas yra psichinės savybės. Čia dalyvauja judėjimo, lytėjimo, regėjimo analizatoriai.

          Dirbant su vaikais reikėtų atkreipti dėmesį ir vaikų rankų tremorą. Tai normali fiziologinė reakcija, kuri atsiranda dėl nervinių centrų reguliacijos į raumenis, dėl kvėpavimo ir širdies susitraukimų poveikio kūno pusiausvyrai ir pan. Išskiriamas statinis ir sinaminis tremoras. Statinis tremoras – ištiestos pirmyn nejudinamos rankos virpėjimas. Dinaminis tremoras matuojamas, kai ranka juda apvesdama konfigūracijos kontūrus. 

         3-7 m. vaikų statinis tremoras priklauso nuo amžiaus, lyties, motorinio aktyvumo, nervų sistemos būklės ir kitų veiksnių. 3-4 m. vaikų ranka virpa labai dažnai ir spontaniškai, nepriklausomai nuo valios pastangų. Vaikui augant rankos virpėjimas mažėja. Taip pat jo dažnumas priklauso nuo vaiko motorinio aktyvumo. Yra nustatyti trys rankos virpėjimo kaitos periodai:

          1. Spontaninio virpėjimo.

          2. Stabilizacijos.

          3. spontaninio virpėjimo, įveikiamo valios pastangomis.

       Spontaninio virpėjimo periodui galima priskirti 3-4 metų vaikus. Šio amžiaus vaikų ranka juda dažnai, nepriklausomai nuo jų pastangų. Kad ir kaip vaikas stengtųsi laikyti rankutę, ji vis vien virpa, rezultatas nuo to mažai priklauso, nes nepakankamai išlavėję vaikų plaštakos raumenys, dar reikia lavinti judesių tikslumą, orientaciją laike ir erdvėje.  Kuo mažesni vaikai, tuo didesnis rankos virpėjimas, nes tai priklauso nuo vaiko psichomotorikos ir nervų sistemos būklės.

           5 – uosius gyvenimo metus galima priskirti stabilizacijos periodui. Šiame amžiuje vyksta ryškūs teigiami poslinkiai, pagerėja užduoties atlikimo kokybė. Vaikai pradeda geriau valdyti ranką, tiksliau atlieka judesius, geriau orientuojasi ir suvokia erdvę.

               Trečiajam periodui priklauso 6-7 metų vaikai, kai svarbiu judesio komponentu tampa vaiko pastangos. Vaikai jau sugeba susikaupti, koncentruoti dėmesį, todėl užduoties atlikimo rezultatai priklauso nuo vaikų veiklos motyvų, įdėtų pastangų. Šio amžiaus vaikų judesių tikslumui didelę įtaką daro regos analizatoriaus grįžtamoji informacija apie atliktus judesius.

             Rankos judesiai priklauso ne tik nuo fiziologinių procesų, psichomotorikos išsivystymo lygio, nervų sistemos būklės, bet ir nuo gebėjimo susikaupti, sukoncentruoti dėmesį, nuo buvusio prieš tai veiklos pobūdžio. Todėl darbelius susijusius su rašymu, piešimu, lipdymu ir pan. reikėtų vaikams skirti prieš kūno kultūros ar kitas judrias veiklas.

          Kryptingai ir tikslingai parenkant fizinius pratimus, žaidimus, įdomias užduotis galima lavinti ir tobulinti jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų rankų motoriką. Išryškėja, kad šio amžiaus vaikų mokėjimus ir įgūdžius apibūdina kompleksas kokybinių ir kiekybinių rodiklių. Mokinių statinis ir dinaminis rankų tremoras priklauso nuo amžiaus, nervų sistemos būklės ir individualių savybių.

          Rankos judesių lavinimas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Vaikų judesių tikslumas, koordinacija, greitumas, ištvermė kinta labai pamažu, jiems augant. Tačiau tikslingas smulkiosios motorikos fizinių ypatybių ugdymas gerina koordinacinius mechanizmus. Nuosekliai sunkinamos ir sistemingai bei profesionaliai pateikiamos užduotys lavina rankų judesius, ypač koordinaciją, erdvės parametrų suvokimą, akies – rankos tarpusavio koordinaciją ir tikslumą.

              Mažųjų smulkiąją motoriką lavina įvairūs žaidimai su žaislais, statybinėmis detalėmis, daiktais. 2-3 metų vaikai mėgsta išmėtyti ir surinkti žaislus, sudėti į dėžutę ar kibirėlį kamuoliukus, kankorėžius, kaštonus ar kitus nedidelius daiktus, sumauti ant šerdies 3-5 žiedus ir pan. Jiems patinka surinkti daiktus iš dviejų dalių, sudėti piramidę iš skirtingo dydžio žiedų. Vaikai pradeda atlikti veuksmus su daikatais: žaidžia su formelėmis, kastuvėliais, kibirėliais, balionais, riedančiais daiktais. Buitinėje veikloje vaikai pradeda mokytis atsegti priekyje esančias dideles sagas, atrišti batų raištelius, plauti rankas ir t.t. Visa tai ugdo vaikų rankų judesių tikslumą, koordinaciją, vikrumą, akies taiklumą, gebėjimą atlikti elementarius  judesius ir veiksmus. 4-5 metų vaikams atsiveria naujos galimybės lavinti smulkiąją motoriką. Vaikai atlieka dailės darbelius, pasiskirstę vaidmenimis žaidžia siužetinius žaidimus su žaislais, konstruoja. Ypač palankios sąlygos ugdyti rankų mikrojudesius lipdant, klijuojant, karpant, tapant, piešiant. Vaikai gali piešti paprastais ar spalvotais pieštukais, flomasteriais, vaškinėmis kreidelėmis, mokykline kreida, teptukais. Buities darbai tobulina anksčiau įgytus ir moko naujų veiksmų: atsisegti ir užsisegti sagas, atrišti ir užrišti batų bei kepurės raištelius, nušluostyti žaislus, nuvalyti dulkes nuo lentynų ar spintelių. Šeštaisiais gyvenimo metais tobulinami popieriaus lankstymo įgūdžiai, mokoma gaminti žaisliukus. Vaikai jau sugeba sukurti statinius ne tik iš stambių detalių, bet ir konstruoti iš smulkių LEGO kaladėlių, o tai reikalauja didelio kruopštumo, judesių tikslumo, akies rankos koordinacijos, atitinkamo mąstymo ir vaizduotės. Formuojami kirpimo žirklėmis, lipdymo iš molio įgūdžiai, daug dėmesio skiriama piešimo įgūdžių tobulinimui.

            Darželyje vaikų rankų judesiai lavinami įvairios veiklos metu grupėje, kūno kultūros užsiėmimų metu, logopedinių užsiėmimų metu. Mažos amplitudės judesių pratimai – tai pirštų lenkimas ir tiesimas, riešo sukiniai, plaštakos lenkimas į vieną ar į kitą pusę, riešo ir pirštų raumenų atpalaidavimo prtaimai, įvairių nedidelių daiktų ar žaislų paėmimas, padėjimas ir perėmimas iš vienos rankos į kitą ir pan. Tokių pratimų poveikis lokalinis: jie stiprina plaštakos, pirštų, riešo smulkiuosius raumenis, sausgysles, greitina kaulėjimo procesą, ugdo pirštų koordinaciją, vikrumą, greitį, ištvermę. Lavinant stambiąją motorikos, lavėja ir rankų bei pirštų judesiai. Atliekant įvairius stambiosios motorikos lavinimo judesius reikia įvertinti erdvės, laiko, jėgos parametrus, atitinkamai derinti veiksmus. 3-4 metų vaikams tinka nesudėtingi kamuolio ridenimo, metimo, gaudymo ir perdavimo pratimai. Mokant šio amžiaus vaikus veiksmų su kamuoliu būtina visapusiškai ugdyti vaiką ir ypač stengtis lavinti jo ranką, akies taiklumą, judesių tikslumą, formuoti kamuolio valdymo įgūdžius. 5-7 metų amžiuje galima naudoti jau sudėtingesnius judesius.

         Ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams ugdymo veiklos metu rekomenduojamos trumpos mankštos pertraukėlės. Tinkamai pasimankštinę vaikai ne taip greitai pavargsta, greičiau susikaupia, atlikdami užduotį būna atidesni.

         

Parengė Kauno l\d „Rasytė“ logopedė metodininkė Eglė Žičkuvienė

2015 m. lapkritis

Kaunas

 


 

Straipsnis pedagogams ir tėvams “Padėkime užaugti”

Parsisiųsti MS Word formatu

 

Straipsnis pedagogams ir tėvams – Faktoriai, lemiantys CNS pažeidimus ir kalbos bei komunikacijos sutrikimus

 

Parsisiųsti MS Word formatu

AMINTINĖ TĖVAMS – SMULKOSIOS MOTORIKOS LAVINIMAS

Parsisiųsti MS Word formatu

ATMINTINĖ TĖVAMS – DARBAS SU SUP VAIKAIS TĘSTINUMAS NEKALBYNIŲ PRATYBŲ METU BEI NAMUOSE

Parsisiųsti MS Word formatu