Menu Close

„VAIKŲ PYKTIS IR KITOS „NEPAGEIDAUJAMOS“ EMOCIJOS“

Pyktis yra būtina ir natūrali emocija, kurią svarbu kartkartėmis pajausti. Tai nepamainomas pavojaus signalas, skatinantis reaguoti, jei kas nors negerai. Tačiau kaip reaguoti, kai pykčio priepuolio apimtas vaikas rėkia, vartosi ant grindų ir atrodo niekas negali jo nuraminti? Kaip protingai sutramdyti pykti linkusio mažylio išsišokimus viešoje vietoje? Arba – kaip elgtis su besikandžiojančiu, besispardančiu mažuoju „mušeika“ ir kaip jam liepti liautis smurtavus? Tai tik keletas klausimų, kurie veikiausiai kartas nuo karto iškyla tėveliams netikėtai svečiuose sulaukus „ožiukų“.

Kodėl vaikai pyksta?

Pykčio priežastys gali būti labai įvairios, kaip ir paties pykčio formos. Paprastai pyktis yra nepatenkintų vaiko fiziologinių (alkio, poilsio, higienos) saugumo (nuosavybės, darnios namų aplinkos, taisyklių), meilės (šeimos, globos, artumo) bei kitų poreikių išraiška, kuri gali būti ūmi arba kilti spontaniškai. Pyktis gali reikštis įvairiai: momentine agresija bei įsiūčio priepuoliais arba ilgiau trunkančiu priešiškumu, irzlumu, pagieža ar smurtavimu. Taip pat galimos ir „slaptos“ pykčio formos – bendras vaiko pasyvumas, pasipūtimas, nekantrumas ar nesukalbamumas. Visais atvejais šios emocinės reakcijos signalizuoja apie frustraciją, kurią patiria vaikas. Kitaip tariant – vaikas išgyvena nemalonią situaciją, kurią norėtų išspręsti, tačiau nežino kaip.

Kas vyksta su vaiku?

Kas vyksta su vaiku, kuomet jį apima pykčio priepuolis ir kodėl jis taip elgiasi? Kaip ir kiekvieną emociją taip ir pyktį lydi tam tikri fiziologiniai bei psichologiniai pokyčiai. Taigi vaiko reakcijos ir elgesys yra sąlygotos tiek somatinių, tiek emocinių pakitimų, kurie sutrikdo natūralią vaiko pusiausvyrą ir priverčia jį reaguoti.

Apėmus pykčio „bangai“ suaktyvėja simpatinės nervų sistemos darbas, t.y. padidėja adrenalino kiekis kraujyje, suintensyvėja širdies ritmas, pagilėja kvėpavimas, dėl ko pamėlynuoja (dviem trečdaliais atvejų) arba išbąla vaiko veidas, visą kūną užlieja karštis. Šios organizmo reakcijos kyla automatiškai ir šaukimas ar verkimas tampa vieninteliu būdu išreikšti savo nepasitenkinimą.

Pykčio metu vaiką staiga kartu apima ir daugybė intensyvių nemalonių emocijų, tokių kaip įniršis (kilęs nepavykus kažko padaryti, pvz.: užsisegti sagos, apsiauti batukų, pakelti pirkinių krepšio), apmaudas (neteisybės pojūtis, pvz.: visada tik panorėjus mama nupirkdavo ledų, o dabar nenuperka), liūdesys (jausmas, kad tavęs nesupranta, pvz.: rodos taip aiškiai sakau, o nereaguoja), gėda (mama sako, kad elgiuosi, kaip lėliukas, o aš juk jau didelis) ir, žinoma, baimė (mama minėjo, kad nemylės jei taip elgsiuos) ir kt.

         

Taigi pykstantis mažylis taip pat kaip ir jo tėveliai išgyvena nelengvą būseną, tiesa?

Kaip keičiasi vaikų pyktis?

Kiekvieną amžiaus tarpsnį vaikų pyktis vis kitoks. Vieningų tendencijų, žinoma, nėra, nes kiekvienas vaikas yra absoliučiai individualus. Nepaisant to literatūroje pateikiama tokia orientacinė vaikų pykčio „evoliucija“:

  • 1 – 2 metų vaikai: vaiko gebėjimas perteikti emocijas iš esmės apsiriboja fiziniais veiksmais, t.y. jis pliaukši, šaukia, kandžiojasi.

  • 2 – 3 metų: priešinasi autoritetui ir bando tėvų kantrybę viską neigdami. Paprastai pykstama tuomet, kai jaučiamas skausmas, nenorima pasilikti vieni, negalima ko nors atlikti arba gauti trokštamo daikto, negalima atsidurti norimoje vietoje ar tiesiog nenorima eiti miegoti. Šio amžiaus vaikai gerai nesuvokia savo elgesio, nėra susiformavę savitvardos įgūdžiai, taigi jie klykia, trypia kojomis, voliojasi ant žemės, tranko galvą į grindis ir kitais panašiais būdais rodo savo nepasitenkinimą.  Siekdami išvengti nemalonių scenų ar tiesiog nenorėdami „virkdyti“ savo mažylio tėveliai stengiasi beatodairiškai patenkinti visus vaiko prašymus ar reikalavimus, t.y. niekada nepalieka jo vieno, vos užsinorėjus duoda trokštamus daiktus, padaro už vaiką to, ko jis nesugeba, pagaliau, leidžia vaikui neiti gulti net jei jis labai pavargęs. Taigi tokiu būdu, deja, nepadėdami savo mažajam, o tik „augindami ožiukus“ ir nukeldami probleminio elgesio sprendimą rytojui.

  • 3 – 4 metų: pamažu kylantį nepasitenkinimą imama reikšti žodžiais ir pradedama suprasti, kodėl kažkas yra draudžiama. Taigi greta riksmų ir grubių veiksmų prisideda visas kompleksas piktų žodžių, keiksmažodžių ir įvairiausio „plauko“ grasinimų. Stebima, jog šiame amžiaus tarpsnyje dažniausiai pyktis prasiveržia negavus trokštamų privilegijų, pvz.: dėmesio, padėties valdymo; atsisakius palikti namus ir eiti į darželį, turint paklusti nustatytoms taisyklėms ar tiesiog pasijutus nuošalyje. Pykčio užvaldytas vaikas vis dar sunkiai valdo tokius protrūkius (tai jam galima padėti išmokti apie penktuosius metus), taigi netinkamai reaguojant, pvz.: tenkinant visus jo kaprizus ir užgaidas, ugdome blogą vaiko įprotį, kurį pašalinti bus vis sunkiau. Siekiant, kad pykčio proveržių kiltų kuo mažiau, verta iš anksto planuoti stresines situacijas ir užbėgti įvykiams už akių, pvz.: prieš einant į parduotuvę susitarti, kas bus perkama ir kokiuose skyriuose apsilankysime.

  • 4 – 5 metų: pamažu sutinka, kad jo poreikiai gali būti patenkinti ne iš karto. Gerai vaiko emocinei būsenai svarbi jo asmeninė erdvė, taigi rekomenduojama sukurti tokią aplinką, kuri vaikui būtų priimtina, t.y. būtų įdomi, saugi, kurioje jis galėtų nevaržomai tyrinėti, eksperimentuoti be nuolatinių draudimų ar įspėjimų. Priemonės turėtų atitikti jūsų vaikučio galimybes, t.y. nebūti nei per sunkios (patyręs eilę nesėkmių vaikas nebesidomės, jausis menkaverčiu), nei pernelyg lengvos. Visuomet palikite vaikams prieinamus žaislus, su kuriais jie mėgo žaisti anksčiau.

  • 6 – 7 metų: vaikas išmoksta tvardyti emocijas be tėvų pagalbos.

 

Kaip jam padėti?

  1. Pamatę pirmuosius įtampos ženklus, išblaškykime vaiką ir neleiskime pykčiui įsiplieksti – pykčio priežasčių paklausime vėliau.

  2. Numatykime fizinius vaikų poreikius, pvz.: pateikime priešpiečius, kol mažylis dar neišalko ar paguldykime pogulio, kol dar nepervargo. Taip pat pasirūpinkime jų kasdieniais įpročiais – kėlimosi, gulimosi metu, mityba, darbais ir užduotimis.

  3. Jei vaikas viską neigia sakydamas „ne“, paprašykime liautis blogai elgtis kitais žodžiais: „stop“, „pakaks“, „taip negalima“. Taupiai vartokime tokius žodžius, kaip „draudžiu“ – tariami retai jie turi ugdomąjį efektą, priešingu atveju – išprovokuoja naujus pykčio priepuolius.

  4. Ištikus pykčio priepuoliui, neparodykime, kad jūs sutrikęs ar išsigandęs – vaikas turi jausti, kad mes visada apsaugosime ir nuraminsime. Be to nesileiskime paveikiami vaiko pykčio: griežtai, tačiau ramiai ištarti žodžiai paprastai turi didesnį poveikį nei grasinimai bausmėmis.

  5. Neleiskime jam daužyti daiktų, – įsikiškite ką nors pasiūlydami, raskime tokį sprendimą, kad jis išreikštų būseną nedaužydamas, pvz.: galima pasiūlyti „išbėgioti“ visą pyktį lauke ar žaidimų aikštelėje.

  6. Taip pat saugokime vaiką nuo jo paties, kad nesusižeistų ar neužgautų kito, tuomet nuraminkime ir pasiūlykime alternatyvų ateičiai, pvz.: „kai kitą kartą susierzinsi, paprašyk mano pagalbos“.

  7. Po didžiųjų pykčio priepuolių paprastai sapnuojami naktiniai košmarai. Skirkime dėmesio miego ritualams, tą vakarą išeidami paglostykime vaiką ilgiau. Taip pat nekalbėkime apie nesutarimus skatinančius dalykus po vakarienės – vaikas gali nueiti miegoti supykęs ir neišsimiegoti.

  8. Jei po smarkaus pykčio vaikas būna išbaramas, patiria nemalonias pasekmes, jis paprastai išgyvena kaltę ir bejėgiškumą, dėl to tampa nelaimingas. Venkime dramatizuoti – priepuoliui pasibaigus vaikas pats išsigąsta savo audringų jausmų, todėl pakaks, jog pamatytų, kad priepuoliai yra nepriimtini.

  9. Skatinkime vaiko savarankiškumą ir kompetencijos jausmą, pvz.: leiskime jam rinktis su kuo žaisti, ką apsirengti, ką valgyti (pasirinkimas turėtų būti iš galimų dviejų – trijų) ir venkime pernelyg dažnai patirti pralaimėjimo, liepdami atlikti jo jėgų neatitinkančius darbus.

  10. Guoskime savo mažuosius – jiems reikia prisiglaudimo ir apkabinimo, o jei priepuolio metu nesusivaldėme – atsiprašykime taip parodydami tinkamą pavyzdį savo mažiesiems.

Parengė psichologė Ingrida Pročkytė

Naudota literatūra:

L.Reid „Vaikų nerimas“, Baltos lankos, Vilnius, 2010 m.

„E.Verlag Šimtas mitų apie vaikų auklėjima“, Vaga, Vilnius, 2008m.

  M.Deny „Pyktis – kasdieniai patarimai ir gudrybės“, Baltos lankos, 2011m.

D.T.Dodge, S.RUdick, K.L. Berke „Ankstyvojo amžiaus vaikų kūrybiškumo ugdymas“, Presvika, 2008m

Skip to content