Netektys, reikšmingi gyvenimo pokyčiai ar praradimai visuomet labai skaudžiai paliečia ne tik suaugusius, bet ir vaikus, tačiau dažnai suaugę tam neskiria tiek reikšmės ir dėmesio, kiek iš tiesų reikėtų, galvodami, jog vaikas nesupras to, kas vyksta, bandydami jį apsaugoti.
Dažniausi kritiniai įvykiai, sukeliantys vaikams sielvartą:
- augintinio mirtis;
- senelio (-ės) mirtis;
- persikraustymas;
- tėvų skyrybos;
- vieno iš tėvų arba abiejų mirtis;
- bendraklasio, draugo ar giminaičio mirtis;
- didžiulė nuoskauda, kurią patyrė vaikas, ar koks nors jam svarbus žmogus;
- su vaiko ar jo artimųjų sveikata susijusios netektys, esminiai pokyčiai;
- ekonominė padėtis.
Ką vaikai išgyvena netekties metu?
- jaučiasi prislėgti;
- išgyvena liūdesį ir (ar) depresiją. Šie jausmai dažnai pasireiškia pasyviu, prislopintu ar asocialiu ir agresyviu elgesiu;
- gali jausti kaltę, gėdą – kad blogai elgėsi su mirusiuoju ar negerai apie jį galvojo;
- jaučia pyktį (pyksta ant mirties, Dievo, ant kitų žmonių, ant mirusiojo ar savęs);
- gali pasireikšti mokymosi, dėmesio, atminties problemos;
- galimi fiziniai negalavimai;
- miego problemos, nemiga, košmarai;
- vaikas gali pradėti daugiau nerimauti dėl kitų savo artimųjų.
Vaikas savarankiškai dažnai negeba įvertinti įvykusio fakto reikšmingumo, taigi emocinės reakcijos į kritinius gyvenimo įvykius tiesiogiai priklauso nuo aplink jį esančių suaugusių žmonių reakcijų. Tuomet ir kyla klausimas, kieno problema yra vaikų sielvartas? Pirmiausia svarbu prisiminti, kad vaikas patyrė netektį. Tačiau ne mažiau svarbu, kad tėvai/globėjai, norėdami padėti savo vaikams, turėtų patys turėti pakankamai informacijos, kaip jiems įveikti sielvartą.
NETEKTIS. KAIP PADĖTI GEDINČIAM VAIKUI?
Sielvartas yra normali ir natūrali reakcija į netektį/krizę. Pats savaime jis nėra patologinė būsena ar sutrikimas. Svarbiausias nuostatas apie netektis vaikai susiformuoja vaikystėje. Būtent todėl tėvams labai svarbu vengti neteisingų principų (mitų), kuomet vaikas išgyvena kritines situacijas.
Leiskite vaikui liūdėti.
Dažnai patyrus netektį girdimas pasakymas „Neliūdėk“. Taip sakydami mes tarsi neleidžiame vaikui jaustis taip, kaip jie iš tikrųjų jaučiasi. Liūdni, skausmingi neigiami įvykiai sukelia natūralią liūdną skausmingą neigiamą vaikų reakciją. Jei paraginsite vaiką nesijausti taip, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi, versime jį paneigti savo emocijas.
Vaikai nuo vaikystės turėtų gyventi aplinkoje, kur liūdesio jausmas yra neslepiamas, nedraudžiamas, neneigiamas ir priimamas. Vaikas turėtų suprasti, kad visi žmonės kartais liūdi, kad tai normalu, ir kad tai nesitęsia amžinai.
Nenuvertinkite buvusio santykio.
Kiekvieno vaiko santykiai su žmonėmis, gyvūnais ir netgi su mėgstamu daiktu yra unikalūs. Dažnai pirmąsias netektis vaikai išgyvena mirus mylimiems gyvūnams , taigi su augintinio mirtimi susijusios mintys bei elgesio būdas suformuoja modelį, kurio nuolat laikomasi išgyvenant visas kitas netektis. Idėja, kad netekties sukeltą skausmą galima sumažinti mėginant tai, kas prarasta, pakeisti kuo nors kitu, pvz.: nupirkti kitą šunį, vaikui gali sukelti vidinį konfliktą, sumaištį, kadangi tokiu būdų nuvertinama vaiko ir jo buvusio augintinio emocinio santykio svarba bei apskritai nuvertinami santykiai.
Jei vadovausimės tokiu klaidingu mitu, kyla rizika suformuoti vaikui neteisingą įsitikinimą, jei neliūdėsime ir tai, ko netekome, pakeisime kuo nors kitu, pasijusime geriau. Taigi visada geriau yra neskubėti, vaikui reikia laiko atsisveikinimui su prarastu objektu, santykių užbaigimui. Šiam procesui vaikai dažnai turi savų ritualų, jie laidoja rastus negyvus vabaliukus, paukščiukus ar savo pačių augintinius atkartodami matytų laidotuvių tvarką. Taip pat vaikai savo liūdesį piešia – tai vienas iš būdų, kaip vaikas išreiškia savo susikaupusius sunkius jausmus. Piešia liūdnomis, tamsiomis spalvomis, kartais piešinyje užtušuoja tai, kas kelia nerimą, užbrauko, ar visai nenupiešia.
Kalbėkite su vaiku.
Nors vaikai iki maždaug 10 metų amžiaus mąsto konkrečiai, ir tokias abstrakčias sąvokas, kaip „mirtis“ suvokia ribotai, apie mirtį jie vis tiek galvoja, kartais net daugiau nei atrodo suaugusiems. Vaikui reikia sakyti tiesą, kurią jis galėtų suprasti ir priimti pagal savo amžiaus galimybes. Įvykus netekčiai labai svarbu vengti tokių apibūdinimų, kaip „senelis miega“, „Dievas jį pasiėmė į dangų, nes labai mylėjo“ ir pan.. Vaikams yra būdingas „magiškas mąstymas“, taigi tokie pasakymai gali padaryti priešingą poveikį nei mes tikimės ir ne nuraminti vaiką ir atsakyti į jo klausimus, o iškelti jų dar daugiau, kurie bus lydimi didelių baimių ir nerimo, pvz.: vaikas gali pradėti bijoti eiti miegoti. Mirtį rekomenduojama vaikams aiškinti apibūdinant fizinius pokyčius, kuriuos jie yra pajėgūs suprasti: „nejuda, nekvėpuoja, nevalgo…“
Padėkite vaikui prisitaikyti prie pokyčių.
Mirtis ar skyrybos palieka gilius sielvarto pėdsakus kasdieniame vaiko gyvenime. Prisitaikymas gyventi be žmogaus, kuris visada buvo šalia, labai skausmingas, sudėtingas ir sunkus procesas. Viskas, kas buvo įprasta vaikui gali sukelti skausmą. Netektis pati savaime yra didžiulė gyvenimo permaina, taigi manoma, kad vaiko tokiu laikotarpiu nereikėtų apsunkinti papildomais pokyčiais. Jei vaikas yra ramus, nederėtų jam primygtinai siūlyti užsiimti papildomomis veiklomis, kurios, mūsų manymu, turėtų padėti jam užsimiršti, ir priešingai – jei vaikas gana aktyvus ir veikla jam yra įprastas dalykas, nesiūloma nieko keisti.
Nerekomenduojami ir kardinalūs buvimo/gyvenimo vietos pokyčiai. Trumpos atostogos ar išvažiavimas gali padėti nusiraminti, tačiau reikia nepamišti, jog grįžus gyventi teks toje pačioje aplinkoje ir prie pokyčių reikės priprasti. Taigi rekomenduojama yra kiek įmanoma labiau laikytis įprasto dienos rėžimo.
Dar keletas rekomendacijų..
- Jei netektį galima numatyti, vaiką reikėtų tam paruošti. Su vaiku reikėtų kalbėti apie artimo žmogaus ligą, paaiškinti, jog jis serga labai sunkiai, nuo šios ligos nepasveikstama.
- Apie jau įvykusią netektį vaikui turėtų pranešti tėvai ar kiti artimi žmonės. Po to būtina skirti laiko pabūti su vaiku, pasikalbėti.
- Nesistebėkite ir nesipiktinkite vaiko neigiamais jausmais, pvz.: jei jis išreiškia pyktį mirusiajam.
- Atsakykite į vaiko klausimus apie mirtį – neišsigąskite, neišsisukinėkite, būkite pasiruošę, jog ši tema pasikartos.
TĖVŲ SKYRYBOS
Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, skyrybos suaugusiems gal atrodyti, kaip palengvėjimas po ilgų nesutarimų ir barnių metų. Tačiau vaikai dažniausiai yra linkę ištrinti nemalonias ir išsaugoti atmintyje tik geras akimirkas ir jiems išsiskyrimas atrodo ne kaip palengvėjimas, o labiau, kaip nepakeliamas praradimas.
Kaip elgtis tėvams:
Pagarbus tarpusavio bendravimas. Įvykus skyryboms vaikas neturėtų matyti toliau besitęsiančių tėvų barnių, reikėtų stengtis išlaikyti pusiausvyrą, ramius neutralius santykius. Tai būtina, kad vaikai įskaudinti tėvų skyrybų, iš naujo galėtų atsistoti ant kojų.
Neigiami jausmai. Įvykus skyryboms vaikas išgyvena tam tikrą „gedėjimą“. Vaikas praranda tėvus, kaip porą, tačiau jo tėvai tebėra gyvi, taigi vaikas gali laukti, kad praeitis sugrįžtų, puoselėja svajonę ar iliuziją, kad tėvai vėl gyvens drauge. Toks neigimas yra gana pavojingas , nes vaikas atmeta realybę. Stipriems išgyvenimams įveikti reikia ilgo laiko, mažiausiai metų, kad vaikas atgautų pusiausvyrą.
Kalbėjimas. Dažnai tėvams kyla klausimas, ar kalbėti su vaiku apie skyrybas. Paaiškinti apie įvykusį faktą reikia, kiek detalizuoti priežastis sprendžia patys tėvai. Svarbu vengti argumento „Išeinu, nes taip bus geriau…“, nes vaikui tai jokiu būdu nepriimtina.
Kaltė. Įvykus skyryboms, vaikas kartais reaguoja taip, tarsi jis būtų kaltas. Labai svarbu vaiką įtikinti, jog jis nėra dėl to kaltas. Tą jam reikia sakyti per skyrybas, o gal net ir vėliau, bėgant laikui, kartoti, jog pirmiausia skyrybos yra suaugusiųjų tarpusavio reikalas.
Kuo vaikui gali padėti ikimokyklinės įstaigos darbuotojai:
- Išklausykite vaiką, jei jis norės pasikalbėti, ar tiesiog pabūkite šalia.
- Kalbėkite apie pasikeitimus, kas dabar yra kitaip, padėkite priimti pasikeitimus.
- Patikinkite vaiką dėl abiejų tėvų meilės.
- Būkite atidus, ką sakote, skirdami užduotis susijusias su šeimos nariais.
- Užtikrinkite, kad kiti vaikai grupėje nesišaipo dėl „tėčio/mamos neturėjimo“.
Kada įvykus krizei reikia kreiptis pagalbos į specialistus?
- Regresas. Jei pastebite, jog vaikas pradėjo kartoti veiksmus, kurių jau nebedarė ar kurie pagal amžių neturėtų būti būdingi (šlapinimasis į kelnaites ar lovą, piršto čiulpimas, vaikiškas kalbėjimas..);
- Kraštutiniai elgesio ir nuotaikos pasikeitimai (labai agresyvus ar perdėtai prieraišus);
- Pažemėjusi nuotaika, depresija (nesidomi aplinka, atsiribojęs, apatiškas, liūdnas);
- Intensyvios ir staiga atsiradusios baimės;
- Dėmesio koncentracijos sunkumai (nesusikaupia, neišsėdi rate, neišklauso užduoties ir pan..);
- Sumažėjusi savivertė, kuomet anksčiau adekvačiai save vertinęs vaikas, staiga pradeda jaustis menkas, nesugebantis, blogas (staiga meta pradėtus darbus, greitai susierzina, pravirksta veikloje, supyksta);
- Fiziniai simptomai (pilvo, galvos skausmai, nuovargis, mieguistumas ar miego problemos).
Suaugusiems susidūrus su vaikų išgyvenamu sielvartu svarbiausia nepamiršti, jog tai natūralūs jausmai pasireiškiantys tam tikrais gyvenimo etapais, taigi adekvati jų reakcija, vaiko jausmų supratimas ir priėmimas, bei vaiko palaikymas ir buvimas su juo jam sunkiu momentu, geriausias būdas padėti vaikui suprasti bei ištverti tai, ką jis jaučia.
Parengė
psichologė Grytė Balsytė
Naudota literatūra:
J. W. James, R. Friedman su dr. L. L. Matthews „Kai sielvartauja vaikai“, Vilnius, Tyto alba, 2009;
M. Berger, I. Gravillon „Mano tėvai skiriasi. Aš jaučiuosi sutrikęs“, Vilnius, Baltos lankos, 2010;
K. O. Polukordienė „Netekčių psichologija“, Vilnius, 2008.