Psichologai jau seniai domisi, kokią įtaką vaiko vystymuisi turi tėvų auklėjimas. Kartais išgirstame klausimą „Kaip gali būti, kad tų pačių tėvų, rodos vienodai auklėti, o tokie skirtingi?“. Arba atvirkščiai – augę visiškai skirtingose aplinkose vaikai išauga stebėtinai panašiomis asmenybėmis? Taigi tiesioginiai tėvų elgsenos ir vaikų asmenybės ryšiai lieka iki galo nenustatyti. Nepaisant to tam tikros sąsajos vis dėl to stebimos.
Keturi tėvų auklėjimo stiliai.
Viena labiausiai pripažintų tėvų auklėjimo stilių klasifikacijų sudaryta amerikiečių psichologės D.Baumrind. Manoma, jog tėvų elgesį apsprendžia keturi auklėjimo aspektai – vaikų drausminimas ir kontrolė, tėvų ir vaikų bendravimas, reikalavimai vaikui ir šiluma, artumas:
- Valdingi (autoritariški) tėvai. Šio auklėjimo stiliaus vaikai turi laikytis griežtų taisyklių, o nesugebėjimas jų laikytis sukelia bausmes. Reikalaujama visiško paklusimo, o paklausus paaiškinimo, įprastas atsakymas – „Nes aš taip sakau“. Autoritariniai tėvai kelia aukštus reikalavimus, tačiau iš tiesų jiems labiau rūpi jų pačių idėjos ir lūkesčiai nei vaikų poreikiai ir interesai. Tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, griežti, bijo parodyti vaikams švelnumą, geri vaiko poelgiai vertinami kaip savaime suprantami. Tokių tėvų vaikai yra atsakingi, tačiau stokoja savarankiškumo, bijo suklysti.
- Atlaidūs (viską leidžiantys) tėvai. Iš principo tarpusavio bendravimas labiau primena draugų nei tėvų – vaikų santykį. Tėvai atlaidūs, retai drausmina savo vaikus, daug nereikalauja ir neskatina atsakyti už savo elgesį. Vaikai neišmoksta elgtis savarankiškai, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Nesitiki brandžių vaiko poelgių, tėvai neįprastai švelnūs, vengiantys konfliktų. Šeima, kurioje nėra aiškių taisyklių atrodo nedisciplinuota, chaotiška. Tokių tėvų vaikai pasižymi prastesniais socialiniais įgūdžiais, nėra orientuoti ką nors pasiekti, dažnai turi problemų mokykloje. Apskritai šie vaikai yra mažiau laimingi nei jų bendraamžiai.
- Neįsitraukę tėvai. Šiam auklėjimo stiliui, panašiai kaip ir atlaidžiam, būdinga mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Nors šie tėvai tarsi patenkina pagrindinius vaiko poreikius, tačiau tuo jų dalyvavimas vaiko gyvenime ir apsiriboja. Ypatingais atvejais šie tėvai gali net atsisakyti užtikrinti arba apskritai pamiršti apie vaikų poreikius. Neįsitraukusių tėvų vaikai stokoja savitvardos, prastai save vertina, taip pat yra mažiau kompetetingi nei jų bendraamžiai.
- Autoritetingi tėvai. Kaip ir autoritariški tėvai nustato aiškias taisykles, kurių reikia laikytis, kontroliuoja, kaip jų laikomasi, tačiau yra kur kas demokratiškesni. Skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus bei klausimus. Drausminimo metodai labiau palaikantys ir skatinantys pasitaisyti, o ne nubausti. Tėvai yra užsispyrę, tačiau linkę į kompromisus. Tėvų ir vaikų bendravimas nėra ribojantis ir liepiantis paklusti, o kviečiantis bendradarbiauti. Autoritetingų tėvų vaikai yra atsakingi, savarankiški, pasitikintys savimi, altruistiški.
Nuo ko priklauso auklėjimo stilius?
Paskaičius apie auklėjimo stilių poveikį vaikų asmenybei, veikiausiai gali kilti klausimas, kodėl gi visi tėvai nepasirenka auklėti autoritetingai? Juk auklėjant autoritetingai labiausiai tikėtina išauginti laimingus, pasitikinčius savimi, sėkmingus vaikus.
Vis dėlto priežastys gali būti labai įvairios. Dažnai mūsų auklėjimo pobūdis būna sąlygotas asmeninės patirties, socialinės – ekonominės padėties, išsilavinimo, šeimos dydžio, kitų aplinkybių. Autoritetingas auklėjimas reikalauja pastangų, kantrybės, laiko ir, pagaliau, žinių.
Galbūt todėl mūsų vaikai kartais gali pasijusti kaip kareiviai per pratybas: „Susirink žaislus“, „Saugok drabužius“, „Užsidėk kepurę“, „Žiūrėk, kur bėgi“, „Būk mandagus“, „Valgyk pietus“ ir t.t. Taip pat jie nuolat girdi ne tik ką daryti, bet ir ko nedaryti: „Neišdykauk“, „Neatsikalbinėk“, „Nelakstyk kambaryje“, „Nekalbėk kai valgai“, „Nesimušk“, „Nepamiršk nusiplauti rankų“ ir t.t.
Vis dėlto kartais atrodo, jog kuo daugiau įsakinėjame, t.y. būname autoritariški, tuo labiau jie priešinasi. Kita vertus jei to nedarysim, kaip jie išmoks elgtis tinkamai ir kultūringai?
Keletas praktinių patarimų.
Vaikų ir tėvų santykių ekspertės A.Faber ir E.Mazlish, turinčios tarptautinį pripažinimą ir daugybę apdovanojimų rekomenduoja 7 būdus, kviečiančius vaikus bendradarbiauti:
- Pasakykite, kas negerai. Kuomet užuot kaltinę (pvz.“viskas išmėtyta – nemoki gražiai žaisti“) ar įsakinėję (pvz.: „kad man tučtuojau kambarys blizgėtų“) pasakome, kas yra negerai (pvz.: „ant grindų yra žaislų, reikia, kad juos surinktume“), vaikai labiau linkę elgtis atsakingai.
- Suteikite informaciją. Vaikai labiau linkę keisti savo elgesį, kuomet jiems ne priekaištaujame (pvz.: „Kur tu matei, kad kas nors paišytų ant sienų?“) ar žeminame (pvz.: „Valysi nors ir iki nakties, kad neliktų nei dėmelės!“), o informuojame (pvz.: „Ant sienų nepaišome, paišome ant popieriaus. Dažai nusivalo su šiltu vandeniu ir kempine“).
- Leiskite pasirinkti. Įsakinėjami (pvz.: „Ar negirdėjai ką sakiau – laikas tvarkytis ir eiti miegoti) ir gąsdinami (pvz.: „Jei ir toliau manęs neklausysi, pasiimsiu diržą) vaikai jaučiasi bejėgiai ir neklauso. Pasirinkimas atveria naujas galimybes (pvz.: „Ruošimės miegui. Pasirink ar tvarkomės drauge ir skaitom pasaką ar miegosi be pasakos“).
- Nuomonę išreikškite žodžiu ar gestu. Vaikams nepatinka klausytis barimo ir ilgų aiškinimų (pvz.: „Kiek kartų turėsiu kartoti, kas netriukšmautum? Juk vėlu – žmonėms rytoj į darbą, reikia pailsėti ir t.t.“). Geriau padeda vienas žodis ar gestas (pvz.: pirštas prie lūpos; lapas ant sienos su užrašu „ramybės metas“).
- Pasakykite, ką jaučiate. Vaikai mieliau klauso ir teigiamai reaguoja, kuomet tai, ką jaučiame pasakome be sarkazmo (pvz.: „Ar aš panaši į medį – nelipk man ant nugaros“) ir gėdinimo (pvz.: „Kaip tau negėda tokiai didelei ropštis ant kelių?“). Pavyzdžiui, „Kada žmonės ant manęs kabinasi, man skauda nugarą ir sunku atsitiesti“.
- Nurodymus užrašykite. Dažnai vaikai neatlieka tai, ko prašome dėl to, kad tiesiog nesiklauso, ką kalba suaugę. Užrašytas tekstas atkreipia jų dėmesį, todėl kartais bendrauti galima ir rašteliais (pvz.: palikti raštelį prie žiurkėno narvelio, nešvarių lėkščių kambaryje, išmėtytų batukų ir t.t.).
- Būkite žaismingi (pakeiskite balsą arba akcentą). Užuot barus (pvz.: „Pažiūrėkite, kokia netvarka – jūs tikri apsileidėliai!“) galima pašmaikštauti ir apsimesti baliaus gražuole (pvz.: „Turiu pareikšti, kad aš netrukus apalpsiu nuo netvarkos šioje virtuvėje – tučtuojau visi padėkite man“) ar gangsteriu (pvz.: „Gerai, šutve, kad iki ėdimo šitas šiukšlynas būtų sutvarkytas, kitaip turėsite bėdos“).
Pabaigai.
Amerikiečių psichologo, filosofijos mokslų daktaro Johno Grėjaus teigimu, trukdydami ir stengdamiesi, kad jiems būtų lengviau, vaikus silpniname, bet jeigu jiems per sunku, o mes nepadedame, tuomet atimame iš jų tai, ko reikia jiems augti. Vaikai neįstengia to padaryti vieni. Nepadedami tėvų jie negali suaugti ir išsiugdyti visų savo sugebėjimų.
Parengė
Psichologė Ingrida Markūnė
Naudota literatūra:
J.Gray „Vaikai kilę iš dangaus: pozityvūs vaikų auklėjimo metodai“, Alma litera, Vilnius, 2009 metai
A.Faber, E.Mazlish „Kaip kalbėti, kad vaikai galėtų mokytis – namie ir mokykloje“, „Gardenija“, Kaunas, 1999 metai
D. Baumrind “The influence of parenting style on adolescent competence and substance use”, Journal of Early Adolescence, 11(1), 56-95.